Sardinjos karalỹstė, Pjemònto karalýstė, 1720–1861 gyvavusi valstybė.
Įkurta 1718 Londono sutartimi Austrijai perdavus Ispanijos įpėdinystės kare (1701–14) įgytą Sardiniją (Ispanijos valdoma ji turėjo vicekaralystės statusą) Savojos kunigaikščiams. Pirmasis Sardinijos karalystės valdovas Viktoras Amedėjas II formaliai pradėjo valdyti 1720. Ūkiškai ir politiškai svarbesnė karalystės dalis buvo Pjemontas (čia dažniau rezidavo ir karalius), todėl valstybė dažnai vadinama Pjemontu‑Sardinija, nors 18 a. antroje pusėje buvo skatinamas korsikiečių, Pjemonto ir Ligūrijos gyventojų kėlimasis į Sardinijos salą. 1796 Sardinijos karalystės kariuomenė pralaimėjo karą su Prancūzija, karalius Karolis Emanuelis IV buvo priverstas atsisakyti sosto ir iki Napoleono karų pabaigos gyveno Sardinijos saloje. 1814 Sardinijos karalystė buvo atkurta, prie jos prijungta Genujos respublika. 19 a. pirmoje pusėje ją valdė konservatyvūs monarchai.
Sardinijos karalystės žemėlapis (1856)
Per 1848 revoliuciją Sardinijos karalystė paskelbta konstitucine monarchija, o pralaimėjusi karą Austrijai ir į valdžią atėjus liberaliam pirmajam ministrui C. B. di Cavourui ji tapo visų Italijos žemių vienijimosi svarbiausiu varikliu. Sėkmingai pasibaigus 1859 karui su Austrija Sardinijos karalystė aneksavo Parmos, Modenos kunigaikštystes, Toskanos didžiąją kunigaikštystę ir dalį Popiežiaus srities (nors už karinę pagalbą Prancūzijai perdavė Savoją ir Nicą). Po 1860 G. Garibaldi pergalių Neapolio karalystėje prie Sardinijos karalystės buvo prijungtos kitos Italijos dalys ir vietoj jos 1861 paskelbta Italijos karalystė. Jos valdovais tapo Savojiečių dinastija, iki 1865 sostine buvo jų ilgametė rezidencija Turinas.