sardnų kalbà, sárdų kalbà, priklauso indoeuropiečių šeimos romanų kalbų šakos pietinės grupės kalboms. Vartojama Sardinijos saloje, turi regioninės kalbos statusą. Kai kurių kalbininkų laikoma italų kalbos tarme. Iš viso kalbančiųjų apie 1,3 mln. (21 a. pradžioje). Skiriamos 4 pagrindinės tarmės: logudorių, kampidanų, sasarių, galurių; kai kurių kalbininkų laikomos atskiromis sardinų kalbomis. Pirmieji tekstai sardinų kalba pasirodė 1070–80. 11–14 a. buvo oficiali Sardinijos kalba.
malda Tėve mūsų sardinų kalba (Pater noster bažnyčia, Jeruzalė)
Sardinų kalba kilusi iš lotynų kalbos tarmių, vartotų Sardinijoje. Palyginti su kitomis romanų kalbomis, sardinų kalba išlaikė nemažai archajiškų fonetikos (būdinga sprogstamieji g, k prieš i, e; nebūdinga liežuvio užpakalinių priebalsių palatalizacija prieš priešakinės eilės balsius), morfologijos (asmenuojant išlaikyti veiksmažodžių galiniai t, s; vardažodžių vyriškosios giminės galūnė u; saviti artikeliai) ir kitų bruožų. Leksika patyrė didelę italų, ispanų, katalonų kalbos įtaką. Sardinų kalba analitinė, turinti ir sintetinėms kalboms būdingų bruožų. Raštas lotyniškosios abėcėlės pagrindu. 19 a. antroje pusėje išversta Biblija. Nuo 20 a. sardinų kalbos vartojimo sritis labai susiaurėjo – dažniausiai vartojama buityje, vis labiau išstumiama italų kalbos. Leidžiami laikraščiai, kuriama grožinė literatūra.
85