sargiẽčiai, sarginiñkai, lietuvių tautinio judėjimo katalikiškosios pakraipos visuomeninė politinė grupė.
Veikė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, susibūrusi apie žurnalą Tėvynės sargas (1896–1904). Sargiečių branduolį sudarė J. Tumo‑Vaižganto vadovaujami apžvalgininkai (A. Alekna, P. P. Būčys, A. Jakštas, M. Gustaitis, J. Lindė‑Dobilas).
Sargiečiai lanksčiau nei apžvalgininkai taikėsi prie naujų istorinių sąlygų, labiau toleravo nuosaikias pasaulietines pažiūras. Propagavo racionalesnius ūkininkavimo metodus, rėmė pradėtą kaimų skirstymąsi į vienkiemius, lietuvius skatino imtis amatų ir prekybos. Priešinosi lietuvių prievartiniam rusinimui ir lenkinimui (dėl to ypač kritikavo Vilniaus vyskupijos vadovybę). Reiškė nepasitenkinimą lietuvių kalbos, spaudos, Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių varžymu, caro valdininkų (daugiausia vietinės administracijos) savivaliavimu. Deklaravo ištikimybę carui manydami, kad viešai keliama Lietuvos nepriklausomybės arba valstybingumo idėja net žalinga lietuvybei, gali sukelti naujų valdžios represijų. Dėl tokios pozicijos sargiečius 1900 kritikavo J. Biliūnas, P. Višinskis, J. Šliūpas. 1905 sargiečiai įkūrė Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimą. Vėliau dalis sargiečiams artimų kunigų šliejosi prie vairininkų.