šariatas

šariãtas (< arab.), nuostatų, įtvirtintų Korane ir sunoje visuma. Lemia musulmonų pasaulėžiūrą ir yra konkrečių normų, nustatančių jų elgesį, šaltinis. Apima religines ir apeigines pareigas (tikinčiojo pareigas Dievui ir artimui), privačios (šeiminių santykių ir panašiai) ir viešosios teisės nuostatas; numato bausmę už pažeidimus. Skiriamos visiems be išimties vyrams ir moterims privalomos pareigos (apeiginė malda, pasninkas ir kita) ir pareigos, kurias atlikti galima tik esant pakankamam tikinčiųjų skaičiui (penktadienio malda mečetėje, džihadas ir kita). Šariatas dažniausiai nusakomas kaip Dievo (nes jo įstatymas yra esminis) įsakymų, tvarkančių žmogaus gyvenimą, visuma (ne teisine, bet bendra socialine reikšme). Šariate aptariama ir musulmonų elgsena su nemusulmonais (džizyja). Visas šariatas niekada nebuvo kodifikuotas. Jo teisinė dalis pirmą kartą kodifikuota Osmanų imperijoje 1869–77 (Mecelle kodeksas; nurodyta 99 normos ir principai; atitiko civilinį ir proceso kodeksus). Nagrinėdami šariato teisinę dalį mokslininkai didžiausią reikšmę skiria paveldėjimo teisei. Šariato viešosios teisės dalis yra teorinė – joje daugiausia vietos skiriama valstybės ir kalifato klausimams. Praktinis Mahometo religinio mokymo aspektas (be jo bendruomenė negali išsiversti) buvo perduodamas iš kartos į kartą. Kadijus turėjo prižiūrėti, kaip šariato laikomasi, muftijus – pateikti teisinę nuomonę (fatva), t. y. nustatyti, ar tam tikras veiksmas yra teisėtas ar ne. Šariatą nagrinėja fikhas. Visi veiksmai skirstomi į 5 kategorijas: privalomuosius, pageidaujamuosius ar patariamuosius, neutraliuosius, smerktinuosius ir draudžiamuosius; jie dar klasifikuojami pagal galiojimą ar negaliojimą.