sarkospordijos (Sarcocystis), sporagyvių (Apicomplexa) tipo parazitinių protistų gentis. Daugiau kaip 200 rūšių. Plačiai paplitę naminių ir laukinių žolėdžių ir visaėdžių žinduolių, paukščių, roplių raumenų parazitai; kartais aptinkami žmonių, plėšrūnų ir žuvų raumenyse. Sarkosporidijos yra didžiausia cistas sudarančių kokcidijų gentis. Sukelia sarkocistozę. Pirmą kartą sarkosporidijų 1843 pelės raumenyse aptiko F. Miescheris (Šveicarija). 1972 buvo išaiškintas sarkosporidijų obligatinis dviejų šeimininkų gyvybinis ciklas, paremtas aukos ir plėšrūno ekologiniais santykiais. Sarkosporidijų nelytinis dauginimasis (merogonija, endodiogenija) vyksta tarpinio šeimininko – aukos (žolėdžių ir visaėdžių žinduolių, paukščių, roplių) vidaus organuose ir raumenyse; sarkocistos – galutinė šio vystymosi stadija – raumenyse. Dažniausiai sarkocistos būna mikroskopinės, kai kurių rūšių (pvz., Sarcocystis gigantea, Sarcocystis ovalis, Sarcocystis rileyi) matomos plika akimi. Maždaug po 75 dienų nuo užsikrėtimo pradžios sarkocistų vidų užpildo subrendę cistozoitai, kuriais, suėdęs auką, užsikrečia galutinis šeimininkas – plėšrūnas (mėsėdžiai žinduoliai, plėšrieji ir maitėdžiai paukščiai, gyvatės). Jo žarnyne vyksta lytinis dauginimasis (gametogonija) ir sporogonija. Po 7–14 dienų į aplinką kartu su išmatomis pradeda išsiskirti oocistos ir sporocistos, kuriomis per maistą ir vandenį užsikrečia tarpiniai šeimininkai. Kai kuriais atvejais vienai ir tai pačiai sarkosporidijų rūšiai tarpiniu ir galutiniu šeimininku būna vienos rūšies gyvūnai (pvz., kai kurie driežai, žiurkės). Žmogus vienoms sarkosporidijų rūšims būna tarpinis, kitoms – galutinis šeimininkas; jis yra dviejų sarkosporidijų rūšių (Sarcocystis hominis ir Sarcocystis suihominis), parazituojančių galvijų ir kiaulių raumenyse, platintojas.
1883