sarmatai

sarmãtai (lot. Sarmatae), iranėnų kalbomis kalbėjusios gentys, 4 a. pr. Kr.–4 a. gyvenusios teritorijoje nuo Vakarų Kazachijos iki Juodosios jūros. Iš pradžių gyveno prie Tobolo upės. Sarmatų ankstyvoji istorija susijusi su sauromatais, iš kurių susikūrė dideli gentiniai junginiai, vadovaujami jazigų, alanų ir kitų genčių. Sarmatai daugiausia buvo klajokliai gyvulių augintojai, t. p. vertėsi medžiokle, metalo apdirbimu, juvelyrika (sarmatų kultūra). 3–2 a. pr. Kr. dalis sarmatų (jazigai, roksolanai), išstūmę skitus, įsikūrė Juodosios jūros šiaurinės pakrantės stepėse (tą regioną imta vadinti Sarmatija). Dono žemupio regione ir prie Kubanės sarmatai asimiliavosi su meotais. 2 a. pr. Kr. pabaigoje sarmatai buvo skitų sąjungininkai per karą su Pontu. Dalyvavo Bosporo karalystės vidaus kovose. 1 a. pr. Kr. buvo Ponto sąjungininkai per jo karus su Roma. 1 a. sarmatai rengė karo žygius į Užkaukazę ir pasiekę Dunojų apsigyveno Romos imperijos žemėse. 3 a. Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje sarmatų valdžią susilpnino gotai; 4 a. sarmatus sutriuškino hunai. 4 a. dalis sarmatų kartu su gotais ir hunais dalyvavo Didžiajame tautų kraustymesi. Kai kurie sarmatai (tarp jų alanai) pasiekė Pirėnų pusiasalį ir net Šiaurės Afriką. Gentys, likusios prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukaze, ankstyvaisiais viduriniais amžiais susimaišė su kitomis Šiaurės Kaukazo tautomis ir slavais.

sarmatų dailė