Sãro krãštas (Saarland), federacinė žemė Vokietijos pietvakariuose. Ribojasi su Prancūzija ir Liuksemburgu.
Plotas 2568,5 km2. 982 300 mln. gyventojų (2021).
Centras – Saarbrückenas (179 600 gyventojų, 2021; aglomeracijoje apie 817 000 gyventojų).
Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2021; priklauso Saarbrückeno aglomeracijai): Neunkirchenas (46,1), Homburgas (41,6), Völklingenas (39,4), Sankt Ingbertas (35,0), Saarlouis (34,4).
Saro kraštas suskirstytas į 6 apygardas. Paviršius kalvotas ir kalnuotas. Saro krašto teritorijoje yra Hunsrücko kalnagūbrio pietinis pakraštys (didžiausias aukštis 695 m) ir Pfalco Miško kalnų vakarinės šakos.
Klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Sausio vidutinė temperatūra nuo 0 °C iki –2 °C, liepos – 16–18 °C. Per metus iškrinta 700–900 mm kritulių.
Saro krašto svarbiausios upės – Saaras (jo didžiausias intakas – Bliesas) ir Moselis (juo eina siena su Liuksemburgu). Dirvožemiai daugiausia rudžemiai, Saro krašto šiaurinėje dalyje jie molingi, pietuose akmenuoti.
Miškai užima 31 % Saro krašto teritorijos. Saaro‑Hunsrücko gamtos parko dalis (kita jo dalis – Reino krašte‑Pfalce).
Saro kraštas – tankiai gyvenamas, labai urbanizuotas (miesto gyventojų daugiau kaip 90 %), pramoninis kraštas. Kasamos akmens anglys (Saro krašto pietinė dalis yra Saro‑Lotaringijos anglių baseino teritorijoje). Apdirbamosios pramonės svarbiausios šakos – juodoji metalurgija, metalo apdirbimas, mašinų, transporto priemonių (daugiausia automobilių Ford) gamyba, chemijos ir naftos chemijos, elektrotechnikos, elektronikos, keramikos, medienos apdirbimo, siuvimo, maisto (mėsos, alaus) pramonė. Pramonės įmonės daugiausia sutelktos Saarbrückene ir jo aglomeracijos miestuose. Žemės ūkis antraeilės reikšmės. Auginama javai, bulvės ir kitos daržovės, vaismedžiai, vynmedžiai. Veisiama galvijai, kiaulės, naminiai paukščiai. Turizmas. Yra klimato kurortų.
Tankus kelių tinklas; per Saro krašto teritoriją eina Mannheimo–Paryžiaus geležinkelis (nuo Saarbrückeno iki Paryžiaus – greitaeigė linija) ir automobilių magistralė. Laivuojama Saaro upė. Saarbrückeno‑Ensheimo vietinių skrydžių ir tarptautinis oro uostas.
Istorija
Pirmieji žinomi dabartinio Saro krašto gyventojai buvo keltai. 1 a. prieš Kristų kraštą prisijungė Roma. Žlugus Romos imperijai čia apsigyveno frankai, suirus jų imperijai susikūrė keli politiniai vienetai, didžiausio iš jų centras buvo Saarbrückenas. 1381–1793 jį valdė Nassau‑Saarbrückeno grafai. Krašto gyventojai buvo vokiečiai, bet pasibaigus Trisdešimties metų karui (1618–1648) didelę įtaką turėjo Prancūzija. Ji kelis šimtmečius kovojo dėl Saro krašto: pagal 1684 Regensburgo taiką jis tapo Prancūzijos provincija, bet pagal 1697 Rijswijko taiką jis grįžo Šventajai Romos imperijai.
1792–1815 Prancūzija vėl buvo užėmusi Saro krašštą, bet pasibaigus Napoleono karams jis atiteko Prūsijai ir buvo prijungtas prie Prūsijos Reino provincijos.
19 a. čia kūrėsi geležies ir anglių gavybos ir perdirbimo fabrikai, kraštas tapo vienu svarbiausių Vokietijos pramonės perversmo centrų.
Po I pasaulinio karo pagal Versalio taikos sąlygas Saro kraštą 15 metų administravo Tautų Sąjunga, srities anglių kasyklos kaip kompensacija už Prancūzijos kasykloms padarytą žalą 15 metų buvo pripažintos Prancūzijos nuosavybe, vėliau gyventojai turėjo apsispręsti dėl teritorijos valstybinio statuso. Per 1935 plebiscitą 90 % krašto gyventojų pritarė prijungimui prie Vokietijos.
Dėl krašto pramonės svarbos ginklų gamybai per II pasaulinį karą labai bombarduotas, po karo jį okupavo Prancūzijos kariuomenė. Vėliau Prancūzijos vyriausybė siekė stiprinti ryšius su Saro kraštu: 1947 krašto parlamentas priėmė konstituciją, pagal kurią Saro kraštas paskelbtas Sąjungininkų jungtinei vadovybei nepavaldžiu savarankišku, ekonomine sąjunga su Prancūzija susietu regionu (faktiškai Prancūzijos protektoratas), prie sienos su Vokietija įrengtos muitinės, įsteigta krašto pilietybė, krašto sugrąžinimą Vokietijai remiančių partijų veikla uždrausta. Saro krašto laipsniško inkorporavimo į Prancūziją politika nepavyko dėl gyventojų orientacijos: Vakarų valstybės 1954 Londono konferencijoje nutarė, kad Saro kraštas bus savarankiška valstybė, globojama Vakarų Europos Sąjungos, bet 1955 vykusiame referendume 65 % krašto gyventojų tam nepritarė, faktiškai pasisakydami už srities grąžinimą Vokietijai.
Pagal 1956 10 Liuksemburge pasirašytą sutartį Prancūzija sutiko grąžinti Saro kraštą Vokietijai (nors kai kurie ypatingi ryšiai su Prancūzija išliko, pvz., pagal valstybių susitarimą mokyklose pirmoji užsienio kalba visada prancūzų). Nuo 1957 01 01 Saro kraštas – Vokietijos Federacinės Respublikos žemė.