sarsuelà (isp. zarzuela), ispanų opera; teatro vaidinimas su muzika ir dialogais. Dialogus keičia arijos, solo ir choro dainos, šokiai (panašiai kaip komiškojoje operoje, bet sarsuelos veikėjai – nekomiški). Sarsuelos pavadinimas atsirado iš Ispanijos karaliaus Pilypo IV (valdė 1621–65) medžioklės rezidencijos rūmų prie Madrido pavadinimo – Palacio de la Zarzuela. Nuo 17 a. pradžios juose buvo atliekami vaidinimai su muzika, skirti vedyboms, krikštynoms, karūnavimui ir kitoms iškilmėms, todėl iš pradžių vadinti Sarsuelos šventėmis (Fiestas de Zarzuela). Vaidinimai buvo mitologinių arba herojinių siužetų, spektakliai – labai pompastiški.
Pirmoji sarsuela (išliko tik poetinis tekstas) – Lope de Vegos Miškas be meilės (La Selva sin Amor, pastatyta 1629). Išlikusių pirmųjų sarsuelų muziką sukūrė J. Hidalgo. Jose yra rečitatyvų ir madrigalo stiliaus chorų. 17 a. viduryje sarsuelą sudarė rečitatyvai (ir dialogai), arijos, duetai, keturbalsiai chorai, tarp veiksmų buvo dainuojamos populiarios ispanų dainos ir baladės. 17 a. pabaigoje sarsuela papildyta liaudies šokiais ir baletu, pasidarė panaši į prancūzų rūmų baletą (ballet de cour). 17–18 a. sarsuela su mitologiniais ir pompastiškais siužetais buvo tarsi aristokratiškos operos rūšis. Įsigalėjus Burbonų dinastijai (nuo 1700) sarsuelos raida nutrūko – ją išstūmė italų opera, tonadilja ir sainetė. Italizuota sarsuela visuomenei buvo nepriimtina. Sarsuelos stilistika buvo išjuokiama tonadiljose, kurios išlaikė sarsuelos žanro bruožus. Apie 1760–70 mėginta atgaivinti sarsuelos ispaniškąsias tradicijas. Dramaturgas R. de la Cruzas ir kompozitorius R. de Hita sukūrė keletą sarsuelų, bet jos buvo tik trumpa žanro atgaiva.
Kaip opera sarsuela vėl suklestėjo 19 a. viduryje. Iš rūmų pramoginio vaidinimo ji virto demokratišku žanru su ispanų liaudies dainomis ir šokiais. Tokį raidos impulsą suteikė italų kompozitorius B. Basili, kuris 1839 sukūrė vienaveiksmę sarsuelą Jaunikis ir sutartis (El Novio Y el Concierto). Dėl komiško siužeto ir mažos apimties ji buvo pavadinta zarzuelita ir tapo ispanų operete. Tarp originalių numerių buvo įterpta populiarių arijų ir šokių. Veiksme aktyviai dalyvavo ir žiūrovai. Nuo tada imta labai gausiai kurti sarsuelas ne tik pagal komiškus, farso, bet ir pagal tragiškus siužetus. Madride buvo įsteigtas Teatro de la Zarzuela. Sarsuelos stilistika atsispindėjo F. A. Barbieri 77 sarsuelose. Jose tarsi atgijo senojo Madrido romantiškos figūros ir peizažai. Populiarios buvo P. E. Arrietos y Coreros, F. Chuecos, T. Bretóno, R. Chapí y Lorente’s sarsuelos. Sarsuelos statytos ne tik Ispanijoje, bet ir Lotynų Amerikoje (daugiausia Argentinoje). I. Albénizas sukūrė žymiąją sarsuelą Šv. Antanas Floridietis (San Antonio de la Florida 1894). Daugiausia (220) sarsuelų sukūrė M. F. Caballero, sarsuelas t. p. kūrė J. Valverde.
19 a. pabaigoje išsirutuliojo sarsuelos pagrindinės rūšys – 3 (ir daugiau) veiksmų dramatinio siužeto zarzuela grande (didžioji sarsuela) ir vienaveiksmė komiškoji – género chico, arba zarzuelita (mažoji sarsuela), panaši į operetės reviu. Zarzuela grande sukūrė F. Alonso, F. Morenas‑Torroba, género chico – J. Guerrero. Ispanijoje 20 a. sarsuela buvo ypač populiari. Dvi sarsuelas sukūrė M. M. de Falla, daugiau kaip 140 – A. Vivesas. 17–20 a. Ispanijoje buvo pastatyta apie 15 000 sarsuelų.
L: E. Cotarelo y Mori Historia de la zarzuela Madrid 1934; M. Muñoz Historia de la zarzuela y del género chico Madrid 1945; R. Mindlin Die Zarzuela Zürich 1965.
1915