senoviniai Graikijos šarvai (apie 4 a. pr. Kr.; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
šarva, senovinės apsauginės ginkluotės dalis. Juos sudaro galvos (šalmas), kaklo, liemens, rankų, kojų šarvai ir skydas. Seniausi šarvai, datuojami 15 a. pr. Kr., rasti Graikijoje. Ankstyvieji šarvai daryti iš lino (Graikija, 15–3 a. pr. Kr.; masė 2–6 kg), popieriaus (Kinija, 9 a. pr. Kr.), naudoti medvilnės prikimšti drabužiai (senovės actekai). Vėliau šarvai daryti iš galvijų odos, sutvirtinami kaulinėmis, metalinėmis juostelėmis. Odinė kirasa svėrė apie 4 kg, šarvų komplektas apie 15 kg. Tokius šarvus dėvėjo raiteliai, kai kada – ir pėstininkai. Vėlesni – apie 10 kg masės žvyneliniai šarvai (plokštelės siuvamos prie odinio pagrindo). Azijoje ir Rytų Europoje t. p. paplito vadinami lamelariniai šarvai, sudaryti iš tarpusavyje sujungtų žvynelių. 5 a. pr. Kr.–17 a. po Kr. (Europoje – 10–14 a.) naudoti žiediniai šarvai (sudarė tarpusavyje sujungti geležiniai žiedai) paplito dėl gamybos paprastumo ir lengvo taisymo.
Plokšteliniai šarvai pradėti dėvėti dar Romos imperijos laikais, nuo 4 a. po Kr. nebenaudoti dėl gamybos sudėtingumo ir brangumo. Vėl plačiai dėvėti nuo 14 a., patikimai saugojo nuo kalavijų ir iečių smūgių. 15 a. svėrė apie 25 kg. 15–16 a. gaminti sunkesni turnyriniai šarvai (masė apie 50 kg), varžantys riterio judesius. Renesanso laikotarpiu gaminti puošnesni, lengvesni (masė apie 20 kg) šarvai leisdavo kariui laisviau judėti. 17 a. pabaigoje atsiradus šaunamiesiems ginklams šarvai prarado reikšmę. Iki I pasaulinio karo Europoje dėvėti epizodiškai, Japonijoje naudoti iki 19 a. pabaigos. Jungtinėse Amerikos Valstijose per pilietinį karą kartais dėvėjo pėstininkai.
grandininiai šarvai (apie 1250)
sparnuotojo husaro šarvai (17 a.; Vavelio karalių pilis Krokuvoje)
LIETUVOJE seniausių odinių ir geležinių grandelių palaidinių likučių, datuojamų 11–13 a., randama piliakalniuose (Kaukų piliakalnis ir kitur).