Sasnà, prūsų žemė. Buvo Prūsos krašto pietuose, prie Drevantos ir Vikros (Vikaros) upių aukštupių, į pietus nuo Alnos ir Pasarės aukštupių. Ribojosi su Kulmu, Pamede, Galinda. Gyventojai vadinami sasniais (prūsiškai sasnis – kiškis). Pirmą kartą Sasna paminėta 1257, kai Kujavijos kunigaikštis Kazimieras derybose su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Dietrichu Grüningenu atsisakė pretenzijų į ją. Kaip ir kitas prūsų pietines žemes, iki jas 13 a. užkariavo Vokiečių ordinas, Sasną puldinėjo lenkų kunigaikščiai. Istoriko H. Łowmiańskio manymu, 1108 į Sasną buvo įsiveržusi Lenkijos kunigaikščio Boleslovo II Kreivaburnio kariauna. Vokiečių ordinas, 13 a. numalšinęs du prūsų sukilimus, 14 a. pradžioje Sasną ėmė kolonizuoti; vokiečių kolonizaciją vykdė Christburgo komtūras. Be kolonistų, žemės valdų Kulmo teise gaudavo ir vienas kitas sasnių (pvz., Juodutis, Valintynas) arba lenkų kilmingasis. Bažnytiniu atžvilgiu Sasna priklausė Kulmo vyskupijai.
baltai 11–12 amžiuje
1303 paminėtas sasnių piliakalnis Sassenpile. Kūrėsi įtvirtintos gyvenvietės, išnykusios arba kai kurios virtusios miestais: Ilienburgas, virtęs Gilgenburgu (dabar Dąbrówno), Zaldava (Działdowo), Hohensteinas (Olsztynek), Neidenburgas (Nidzica), Osterode (Ostróda; 1340 įsteigta Vokiečių ordino Osterode’s komtūrija, kuriai priklausė Sasna).
Sasnoje 1410 įvyko Žalgirio mūšis.
-sasniai