Sassari (Sãsaris), miestas Italijoje, Sardinijos salos šiaurės vakaruose; provincijos centras.
Sassari
120 900 gyventojų (2024); antras pagal gyventojų skaičių Sardinijos miestas, po Cagliari.
Geležinkeliai ir plentai į Olbijos, Porto Torreso, Cagliari, Alghero uostus.
Maisto, cemento, elektrotechnikos, chemijos ir farmacijos pramonė, mašinų gamyba. Kamštinio ąžuolo žievės prekyba.
Netoli Sassari kasamos geležies, cinko ir švino rūdos. Sassari apylinkėse – alyvmedžių plantacijos. Turizmas.
Universitetas (įkurtas 1562). Viešoji biblioteka.
Nacionalinis archeologijos ir etnografijos muziejus, Nacionalinė pinakoteka, istorijos, mokslo ir technologijų, etnografijos, šiuolaikinio meno, katedros lobyno, miesto istorijos, vyskupijos ir kiti muziejai. Teatras.
Architektūra
Miesto sienų (13 a.) griuvėsiai (išlikę 6 bokštai). Katedra (13 a., išplėsta 15 a., perstatyta 17 a.), Šv. Donato (13 a.), Švč. Mergelės Marijos (13 a., perstatyta 19 a.) bažnyčios, rotušė (18 a.), vėlyvojo renesanso Rosello fontanas (1606).
Istorija
Dabartinio Sassari vietoje žmonių gyventa nuo ikiistorinių laikų. Didesnis miestas išsiplėtė viduriniais amžiais, 12 a. saracėnų siaubiamų pakrančių gyventojams pasitraukus į salos gilumą.
13 a. Sassari tapo didžiausiu Torreso judikato (kunigaikščio teisėmis valdančio teisėjo teritorija) miestu. 13 a. pabaigoje trumpam pateko į Pisos priklausomybę, bet padedant Genujai išsivadavo ir vėliau buvo savavaldis.
1420 atiteko Aragono karaliams. 1562 jėzuitai čia įkūrė universitetą (pirmasis Sardinijos saloje). Nuo 1720 Sassari (ir visą Sardiniją) valdė Savojiečių dinastija.
1836 nugriauta dalis gynybinių sienų, miestas sparčiai plėtėsi už jų ribų. 1872 nutiestas geležinkelis.
Kitaip nei daugelis Italijos miestų Sassari palyginti mažai nukentėjo per II pasaulinį karą, 20 a. antroje pusėje tapo istorinio turizmo, t. p. kultūros centru.