sãtė (< skr.), hinduizme – teoriškai savanoriška našlės susideginimo vyro laidotuvių lauže apeiga. Dar vadinama bendru mirimu (sahamarana), bendru ėjimu (sahagamana). Satės simbolinis provaizdis yra Šivos žmonos Satės visiškas pasiaukojimas. Teigiama, satė leidžia išvengti našlystės nelaimumo (suvokiamas kaip socialinis, kosminis santykis), liepsna sudegina blogą karmą, dėl kurios mirė vyras, ir pakeičia ją gera karma ne tik velioniui, bet ir visai jo šeimai. Satė našlę paversdavo laimia (kupina laimių) moterimi (net deive), teikiančia žemiškų ir antžemiškų gėrybių. Archeologiniai įrašai šventyklose, akmenyse ir kitur rodo, kad satė pradėta praktikuoti 5 amžiuje. Iš pradžių buvo paplitusi tarp kšatrijų, vėliau imta praktikuoti ir brahmanų. Vėliau satės vietos buvo pradėtos žymėti atminimo akmenimis ar plokštėmis (skr. satī‑caurā), tai labiau įprasta Vakarų Indijoje, ypač Radžasthane. Satė įstatymu uždrausta 1829, bet kaimo vietovėse pasitaiko ir 21 a. pradžioje. 1987 Deoralos kaime Radžasthane susideginus 18 m. R. Kanvar, imtasi naujų teisės priemonių satei panaikinti.
171