satèminės kabos, indoeuropiečių kalbos, pavadintos pagal senovės iranėnų Avestos kalbos žodžio satəm ‘šimtas’ tarimą. Išsirutuliojo iš indoeuropiečių prokalbės dialektų, kuriuose praindoeuropietiški minkštieji (palataliniai) gomuriniai priebalsiai *, *ĝ, *ĝh kitaip nei kentuminėse kalbose virto pučiamaisiais š/s, ž/z (lietuvių kalba šimtas, senąja slavų sъto, sanskrito śatam < indoeuropiečių *ṃtŏm; lietuvių kalba širdis, senąja slavų srъdьce, armėnų sirt < indoeuropiečių *ṛd‑; lietuvių kalba vežu, senąja slavų vezǫ, Avestos kalba vazaiti ‘veža, važiuoja’ < indoeuropiečių *veĝh‑). Sateminės baltų, slavų, albanų, armėnų, iranėnų ir indų kalbos anksčiau dažniausiai buvo kildinamos iš rytinių indoeuropiečių dialektų. 21 a. pradžioje manoma, kad jos sudaro senojo indoeuropiečių ploto centrinį arealą. Reguliariausiai indoeuropiečių *, *ĝ, *ĝh virto pučiamaisiais priebalsiais iranėnų kalbose. Kitose sateminėse kalbose esama nenuoseklumo: ta pati iš indoeuropiečių paveldėta šaknis su *, *ĝ, *ĝh vienose jų gali turėti dėsningai atsiradusį pučiamąjį priebalsį, kitose – nepakitusį gomurinį, plg.: lietuvių kalba žąsis, senąja slavų gǫsь < indoeuropiečių *ĝŏns‑; lietuvių kalba klausyti, senąja slavų slušati < indoeuropiečių *leus‑.
330