šatulniai valstiẽčiai, šatùlininkai, skatùlninkai (lot. scatula – dėžė, vok. Schatullbauer), Mažosios Lietuvos valstiečiai, per 17 a. antros pusės–18 a. vidinę, vadinamąją šatulinę kolonizaciją iš Prūsijos valdovo gavę giriose žemės, kirtę medžius ir čia steigę naujakurių gyvenvietes arba viensėdžius. Priklausė tiesiogiai valdovui. Ūkiai, kurių pajamos, gautos iš medžių kirtimo, dervos, anglies ir potašo gamybos, bitininkystės ir žemės (iškirstuose ir išdegintuose miško plotuose) mokesčio, ėjo į Prūsijos valdovui priklausančią vadinamąją šatulinę kasą (vokiškai Schatulle) – valdovo asmeninį iždą.
Šatulinių valstiečių buvo 2 grupės. 17 a. tokie valstiečiai – daugiausia Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai; turtingesni valstiečiai, arba laukininkai), žemės gavę (daugiausia Romintos girioje) dažnai su kai kuriomis baudžiavos prievolėmis (činšo, pagalvės, ragų, apsaugos mokesčiai, turėjo atlikti miško ir kitus darbus), bet turėjo žemės nuosavybės ir paveldėjimo teisę. 18 a. pirmoje pusėje, po 1709–11 didžiojo maro bei bado ir per didžiąją vokiškąją kolonizaciją, atsikėlę vokiečių valstiečiai žemės sklypą gaudavo dažniausiai kulmiškių teisėmis ir buvo vadinami šatuliniais kulmiškiais (vokiečių k. Schatullkölmer). Žemės sklypas jiems priklausė paveldimai pagal Kulmo teisę. Tarp jų buvo ir lietuvininkų (pvz., Kristijono Donelaičio senelis Ansas Donelaitis).
Šatuliniai valstiečiai buvo pavaldūs dykros vyriausiajam prižiūrėtojui (vokiškai Oberwildnisbereiter). Buvusios dykros miškuose įsikūrė daug tokių valstiečių, nes ūkininkai dėl geresnių gyvenimo sąlygų ir mažesnių prievolių noriai kėlėsi čia gyventi. Įsikurti pajėgdavo darbščiausieji, sumaniausieji, su kuriais būdavo pasirašoma sutartis (vokiečių k. Berahmungen). Šatuliniai valstiečiai vokiečiai daugiau buvo apgyvendinami prie sienos su Didžiąja Lietuva, pvz., Pilkalnio apylinkėse jų ūkiai 1736 (pasibaigus masinei kolonizacijai) sudarė 62 % šatulinių ūkių. Iš kolonistų buvo daromas vokiškas barjeras tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių.
1713 šatuliniai ūkiai buvo prijungti prie domenų, ir lietuvių šatulinių valstiečių padėtis dar pasunkėjo – padaugėjo prievolių. 19 a. Karaliaučiaus apygardoje šatuliniai valstiečiai buvo prilyginti kulmiškiams, Gumbinės – tokias teises įgijo tik šatuliniai kulmiškiai.
415