satyrà (lot. satira < satura – mišinys, kratinys), literatūrinio vaizdavimo būdas, išjuokiantis veikėjo silpnybes ir ydas ar demaskuojantis tam tikros santvarkos trūkumus; šių savybių turintis žanras. Satyra skirta sukelti pasipiktinimą neteisinga visuomenine santvarka ar pajuokti tam tikras žmonių ydas. Satyriniame kūrinyje vaizduojamas objektas nesunkiai atpažįstamas. Satyra, nukreipta prieš konkrečius asmenis, vadinama paskviliu. Būdinga aštrus kandus humoras, komizmas. Kitaip nei humoro, satyros juokas yra kandesnis, pagrįstas absurdiškomis situacijomis. Gali būti skiriama visuomeninė, buitinė, politinė, filosofinė, literatūrinė satyra.
Pirmosios satyros užrašytos senovės Egipto papirusuose (Prekybos satyros, Anastasi papirusas, abi 13 a. prieš Kristų). Senovės Graikijoje satyros užuomazgos buvo socialinis komentaras, kuris pradėtas plėtoti antikinėje komedijoje (Aristofano dramos). 3 a. prieš Kristų satyrą, kaip žanrą, išplėtojo Menipas (Menipo satyra). Satyros žanras suklestėjo senovės romėnų literatūroje – eiliuotų lyrinių epinių satyrų parašė Horacijus, Juvenalis (vėlesnės satyros dar skiriamos horacinės krypties, kuriai labiau būdinga humoras, ir juvenalinės, kuriose daugiau paniekos, sarkazmo, pesimizmo), Petronijus (satyrinis romanas Satyrikonas / Satyricon 1 a. po Kristaus). Arabų literatūroje viduramžiais buvo išplėtotas satyrinės poezijos žanras hidža (al Džachizas Ambras ibn Bachras, apie 775–868 ir kiti). Satyros bruožų turi 12–13 a. vagantų poezijos rinkinys Carmina Burana, G. Boccaccio kūryba, G. Chaucerio Canterbury pasakojimai (The Canterbury Tales, parašyta apie 1387–1400, išspausdinta 1478).
Satyra atgimė klasicizmo epochoje. Žymiausi satyros kūrėjai – Erazmas Roterdamietis (filosofinė satyra Pagiriamasis žodis kvailybei / Encomium moriae, sive Stultitiae laus 1509), T. More’as (knyga Utopija / Utopia 1516), F. Rabelais, M. de Cervantesas, Molière’as, D. Defoe, J. Swiftas, N. Gogolis, M. Saltykovas-Ščedrinas. Vėlesnio laikotarpio garsiausi satyriniai kūriniai – M. Bulgakovo apysaka Šuns širdis (Sobač’e serdce, parašyta 1925, išspausdinta 1987), A. Huxley Puikus naujas pasaulis (Brave New World 1932), G. Orwello Gyvulių ūkis (Animal Farm 1945), 1984‑ieji (Nineteen Eighty‑Four 1949).
Satyros žanras Lietuvos literatūroje
Lietuvoje 16 a. satyrinių kūrinių lotynų kalba parašė J. Radvanas, P. Roizijus. Satyros bruožų esama 16–17 a. lotynų ir lenkų kalba vaidintose komedijose, intermedijose, dialoguose, 18 a. pabaigos – 19 a. pradžios lietuvių autorių kūryboje (K. Aleknavičiaus, A. Klemento, D. Poškos, A. Savickio, A. Strazdo, S. T. Valiūno). Socialinės satyros žanrą išplėtojo V. Kudirka (Viršininkai 1895, Lietuvos tilto atsiminimai 1896), S. Matulaitis (antiklerikalinės apysakos Parmazonas 1897, Smertis 1900, Pragaro gelmės 1904), J. Gurauskis. Satyrinių komedijų parašė B. Dauguvietis, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, P. Vaičiūnas, A. Gricius, K. Saja, eilėraščių, poemų – F. Kirša, K. Binkis, V. Šimkus, prozos kūrinių – I. Šeinius, T. Tilvytis, P. Cvirka, V. Žilinskaitė, J. Erlickas ir kiti.
L: A. Kalėda Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje Vilnius 1984; G. Highet The Anatomy of Satire Princeton 1962; U. Kindermann Satyra: Die Theorie der Satire im Mittellateinischen: Vorstudie zu einer Gattungsgeschichte Nürnberg 1978; Theorizing Satire: Essays in Literary Criticism New York 1995.
2271