šáubė (vok. Schaube), didikų vyrų ir moterų drabužis – ilgas (kartais – trumpas), platus apsiaustas. Su įvairios formos apykakle (kvadratine, šaline – kai apykaklė ir atvartas sudaro bendrą detalę, kita), plačiomis rankovėmis arba giliomis prakirptėmis vietoj jų. Siūta iš puošnių audinių, turėjo kailio pamušalą. Prie šaubės dėvėtos beretės, plokščiapadė avalynė. Susiklostė Vokietijoje, paplito Europoje Renesanso epochoje. Iki 18 a. nešiota mokslininkų, miesto valdžios atstovų. Vilkėta ir Lietuvoje.
šaubė