Saùdas (Sa‘ūd), tikr. Sa‘ūd ibn Abul‘azīz 1902 01 12Kuveitas 1969 02 23Atėnai (palaidotas Rijade), Saudo Arabijos karalius (1953–64). Saudidų dinastijos. Ibn Saudo sūnus, Feisalio, Chalido, Fahdo, Abdulos brolis. 1933–53 Saudo Arabijos sosto įpėdinis, 1953–64 – karalius. 1953–54 ir 1960–62 – dar ir ministras pirmininkas. Tęsė pirmtako Ibn Saudo pradėtas reformas (jas įgyvendinant daug prisidėjo vyriausybei vadovaujantis sosto įpėdinis Feisalis), pertvarkė valstybės valdymą, įsteigė naujų ministerijų (vietoj 5 – 10) ir kitų valstybės valdymo institucijų – joms vadovauti paprastai skyrė savo sūnus; plėtojo švietimo sistemą (1957 Rijade įkurtas pirmasis universitetas, 1960 – islamo mokymu paremtos mokyklos mergaitėms); 1954 pradėta viešai skelbti valstybės biudžetą; 1962 oficialiai panaikinta vergija. 1960 Saudas prisidėjo prie OPEC įkūrimo.
Saudas
Užsienio politikoje suartėjo su Egiptu ir Sirija (1955 karinė sąjunga, 1956 bendradarbiavimo ir draugystės sutartys), Jemenu, kitomis arabų valstybėmis, toliau bendradarbiavo, ypač po 1957, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. 1956 Saudas atmetė Didžiosios Britanijos siūlymą prisidėti prie Bagdado pakto. Per II arabų–Izraelio karą (1956–57, arabų–Izraelio karai) parėmė Egiptą; nutraukė su Didžiąja Britanija ir Prancūzija diplomatinius santykius (su Prancūzija atkurti 1962, su Didžiąja Britanija – 1963). Per Jemeno pilietinį karą (1962–65) palaikė monarchistus, dėl to pablogėjo santykiai su respublikonus remiančiu Egiptu.
Saudo sūnų protegavimas (1961 įstatymas numatė griežčiausias bausmes – net mirties – už karališkosios šeimos kritiką) ir išlaidumas (1960 atsisakė patvirtinti pagal Tarptautinio valiutos fondo reikalavimus Feisalio parengtą taupų biudžetą) sukėlė dinastinių nesutarimų. Valdžios elito spaudžiamas 1964 11 02 Saudas perdavė sostą Feisaliui. Remiamas kai kurių sūnų dar bandė valdžią susigrąžinti, nepavykus 1965 emigravo.