Saudidai

Sauddai, Saudo Arabijos valdančioji dinastija.

2010 buvo apie 7000 narių; 20 a. vien Ibn Saudo (valdė 1902–53) buvo apie 200 palikuonių princų. Dinastijos lyderis yra karalius – valstybės ir vyriausybės vadovas bei vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis atlieka įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios funkcijas; ministrais dažniausiai skiriami karališkosios šeimos nariai (Saudo Arabija yra absoliutinė monarchija; Saudo Arabijos konstitucinė santvarka). Kitaip nei daugumoje kitų monarchijų, nuo 1992 sosto įpėdinį po karaliaus (Saudidų atstovo) mirties iš savo narių renka karališkosios šeimos vadovaujantys nariai, jų išrinktam kandidatui turi pritarti valstybės religinių lyderių grupė (ulema).

Saudidų herbas

Saudidų dinastijos pradininkai – Saudas ibn Muchamedas ibn Mikrinas (18 a.; vienos Nadždo, dabar Saudo Arabijos provincija, arabų genties vadas; Nadžas) ir jo sūnus Zaidas (18 a. 5 dešimtmetyje tapo vahabizmo sekėju ir skleidėju tarp kitų arabų genčių; vahabitai). 18 a. 8 dešimtmetyje Saudidai suvienijo Nadždo sritį Arabijos pusiasalio centrinėje dalyje ir tapo šios srities valdovais (emyrais), 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje pradėjo karinę ekspansiją į kitas Arabijos pusiasalio sritis. 1811–18 ir 1838 Saudidų dinastijos valstybė buvo užimta Egipto (Osmanų imperijos sultono nurodymu). Vėliau šios dinastijos valdoma valstybė suiro, nes Saudidai 19 a. 7 dešimtmetyje ėmė kovoti dėl įtakos tarpusavyje. Šią kovą laimėjo Ibn Saudas: 20 a. pradžioje įsigalėjo Nadžde ir iki 3 dešimtmečio pabaigos suvienijo visą dabartinę Saudo Arabiją, 1932 pasiskelbė jos karaliumi.

1953 Ibn Saudui mirus, karaliaus sostą paveldėjo jo sūnus Saudas (valdė iki 1964), vėliau jo broliai. 1992 karalius Fahdas patvirtino Pagrindinį valdymo įstatymą, pagal kurį Koranas yra valstybės konstitucija, o šalis valdoma remiantis islamo teise (šariatu). 2006 karaliaus Abdulos (Saudo brolis; valdė 2005–15 laikotarpiu) dekretu įkurta Lojalumo komisija rūpinasi sklandžiu valdžios tęstinumu.

1