Sáudo Arãbijos istòrija
Senovės laikai
Dabartinės Saudo Arabijos teritorijoje žmonės gyveno jau prieš 15 000–20 000 metų. Nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų čia klajojo arabų gentys, kurios puldinėjo gretimas žemes. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje pusiasalio pietinėje dalyje gyvavo Sabos ir Maino karalystės. 6 a. pr. Kr. Arabijos pusiasalio šiaurės vakarų dalį valdė Babilonija. 6 a. pr. Kr. pabaigoje, Babiloniją užkariavus Persijai, ši pusiasalio dalis pateko į jos įtaką. 1 a. pr. Kr.–2 a. po Kr. šalies šiaurinė dalis priklausė Nabatėjos karalystei. Pradėjo kurtis miestai (2 a. po Kr. rašytiniuose šaltiniuose jau minimos Medina, Meka). 6 a. viduryje Meka atrėmė etiopų puolimą. Per Saudo Arabijos teritorijos šiaurės ir vakarų dalis ėjo karavanų prekybos keliai iš Pietų Arabijos į Egiptą, Palestiną, Siriją.
antropomorfinė stela, rasta Taimoje (3 a. pr. Kr., Nacionalinis muziejus Rijade)
Viduriniai amžiai
7 a. pirmoje pusėje Arabijos pusiasalio vakaruose (Chidžaze) atsirado islamo religija ir susidarė pirmoji musulmonų teokratinė valstybė Kalifatas (632–656 Medina buvo Kalifato sostinė). 7–8 a. arabai užkariavo Artimuosius ir Vidurinius Rytus, Šiaurės Afriką, Pietvakarių Europą (Pirėnų pusiasalį; arabų užkariavimai). Islamas ir arabų užkariavimai turėjo įtakos viso pasaulio istorijai. 661–750 Kalifatą valdė Omejadų, nuo 750 – Abasidų dinastijos kalifatai. Valdant Omejadams Arabijos pusiasalis, buvęs islamo židiniu ir musulmonų valstybės branduoliu, virto islamo pasaulio periferija; 661 Kalifato sostine tapo Damaskas (Sirija). 10–12 a. dalyje pusiasalio susikūrė savarankiškų emyratų, sultonatų. Nuo 10 a. vidurio ekonominiu, politiniu ir religiniu atžvilgiu reikšmingiausia pusiasalio sritis – Chidžazas (čia yra musulmonams šventi miestai – Meka ir Medina) – buvo Fatimidų, vėliau Ajubidų, 1258–1517 Egipto mameliukų vasalas. Kita reikšminga sritis Nadždas (Vidurio Arabija) faktiškai išliko nepriklausomas.
Arabijos pusiasalio ir Egipto žemėlapis (1553, iš B. Agneseʼs Pasaulio atlaso)
Osmanų imperijos ekspansijos laikai
1517 Osmanų imperijos sultonas Selimas I užkariavo Chidžazą. Iki 16 a. 8 dešimtmečio vidurio Osmanai pajungė didžiąją dalį Arabijos pusiasalio. Sultono Machmudo I laikais (1730–54) arabai, pasinaudoję centrinės valdžios susilpnėjimu, pradėjo kovas dėl nepriklausomybės; tuo metu Nadžde iškilo Saudidai (dabar Saudo Arabijos valdanti dinastija), kurie, remdamiesi vahabitais, pradėjo vienyti Arabijos pusiasalio gentis. 1769–70 Abd al Azizas iš Saudidų užėmė al Kasimo provinciją, 1773 – Rijadą ir visą Nadždą. 1793 Saudidai užėmė dalį Persijos įlankos pakrantės, 1803 – Meką. 19 a. pradžioje jie, užkariavę didesniąją Arabijos pusiasalio dalį, pradėjo rengti karo žygius ir į Siriją bei kitas Osmanų imperijos valdas. Sultonas Machmudas II, sunerimęs dėl Saudidų laimėjimų ir naudodamasis Egipto pašos Muchamedo Alijaus ambicijomis, užsiundė jį prieš Saudidus.
Meka (1725, graviūra, dailininkas J. B. Fischeris von Erlachas)
1811–18 Osmanų sultono vardu didžiąją dalį Arabijos pusiasalio (1811 Chidžazą, 1812 Mediną, 1813 Džidą ir Meką) užėmė Egipto pašos Muchamedo Alijaus kariuomenė; Saudidų valstybė buvo suskaldyta ir okupuota. 1821 Saudidai, pasinaudoję arabų nepasitenkinimu Egipto valdžia, sukilo ir atkūrė savo valdžią Nadžde, sostinę iš Darijos perkėlė į Rijadą. 1838 Muchamedas Alijus Nadždą vėl užėmė ir Saudidus nuvertė. 1839–41, kilus Egipto ir Osmanų imperijos konfliktui, 1840 Chidžazas atiteko Osmanų imperijai. 1843 sukilę Saudidai vėl atkūrė savo valdžią Nadžde. 19 a. viduryje šalies pietinė dalis Asiras (jį nuo 16 a. valdė Osmanų imperija) faktiškai tapo nepriklausomas. 1865 dėl Saudidų tarpusavio kovų jų valstybė (Nadždas) pradėjo irti ir 1887 nustojo gyvuoti. 1884–91 Nadždą užkariavo Šamaro (Šiaurės Arabija) proturkiškos Ibn Rašidų dinastijos emyras Muchamedas.
1902 emyras Ibn Saudas sumušė Ibn Rašidus, užėmė Rijadą ir atkūrė Saudidų valdžią Nadžde. 1903 Ibn Saudas (Abdulazizas) pasiskelbė Nadždo sultonu. 20 a. 1–2 dešimtmetyje Ibn Saudas, naudodamasis arabų ir Osmanų imperijos nesutarimais, dar labiau sustiprino savo valdžią Arabijos pusiasalyje. 1915 12 26 Ibn Saudas su Didžiąja Britanija sudarė sutartį, kuria už finansinę ir karinę paramą pripažino Didžiosios Britanijos protektorato statusą ir įsipareigojo kariauti su Osmanų imperija (ir proturkiškos orientacijos Ibn Rašidais). Didžiajai Britanijai įtraukti Nadždą į karą su Osmanų imperija nepavyko. Tuo pačiu metu Didžiosios Britanijos atstovai Egipte slapta susitarė su Mekos (Chidžazas) valdytoju (šerifu) Chuseinu ibn Alijumi dėl jo vadovaujamų arabų genčių sukilimo prieš Osmanų imperijos valdžią. Už tai ateityje buvo pažadėta pripažinti Chuseino ibn Alijaus valdomos arabų valstybės nepriklausomybę.
Naujieji laikai
1916 Chidžazo arabų gentys, vadovaujamos Chuseino ibn Alijaus sūnų Abd Alaho ibn Chuseino ir Feisalio (nuo 1921 Irako karalius Feisalis I), Didžiosios Britanijos žvalgo T. E. Lawrence’o, pradėjo karo veiksmus su Osmanų imperija. 1918 Chuseinas ibn Alijus pasiskelbė arabų karaliumi, bet Antantės valstybės jį pripažino tik Chidžazo valdovu. 1919 arabų delegacija, vadovaujama Feisalio, dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. Po I pasaulinio karo Arabijos žemes toliau vienijo Ibn Saudas. 1921 jis užėmė Šamarą, 1923 – Asiro šiaurinę dalį (visą Asirą 1930). Didžioji Britanija, siekdama susilpninti Ibn Saudo valdžią, 1922 išprovokavo savo statytinių Irako karaliaus Feisalio I ir Transjordanijos emyro Abd Alaho ibn Chuseino karą su Ibn Saudu. Ibn Saudas pralaimėjo ir 1922 sutartimis turėjo demarkuoti sienas su Iraku ir Kuveitu. Buvo įkurtos pasienio, vadinamosios neutralios, zonos (dalį šių žemių Saudo Arabija 1969 pasidalijo su Kuveitu ir 1975 su Iraku).
1924–25 Ibn Saudas užkariavo Chidžazą (su Meka ir Medina). 1926 01 jis pasiskelbė Chidžazo, Nadždo ir vadinamųjų prisijungusiųjų sričių sultonu (1927 karaliumi). 1926 02 16 SSRS, siekdama sustiprinti savo įtaką šiame regione, pirmoji pripažino naująją valstybę. 1927 05 20 Didžioji Britanija t. p. pripažino Saudidų valstybės nepriklausomybę. 1929 Saudidų valstybė užmezgė diplomatinius santykius su Vokietija, 1932 – su Italija. 1929–30 Ibn Saudas nuslopino kai kurių vietos genčių sukilimą. 1932 09 23 valstybė pavadinta Saudo Arabijos Karalyste (Saudo Arabija).
Šalyje pradėti tiesti keliai, telegrafo linijos. Vietoj nereguliarios pašauktinių kariuomenės sukurta reguliari. Pradėtos kurti mokyklos (1953 įkurtas pirmasis universitetas), centrinės valdžios institucijos (1932 įkurtos ministerijos ir ministrų taryba). Kuriama šariatu paremta teisės sistema. 1934 Saudo Arabija laimėjo karą su Jemenu dėl ginčijamų pasienio teritorijų; at Taifo taikos sutartimi Jemenas pripažino Asirą Saudo Arabijos dalimi, o Nadžranas buvo padalytas tarp abiejų valstybių. Saudo Arabija gaudavo daug pajamų iš maldininkų, vykstančių į Meką.
1933 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) naftos bendrovės (Standard Oil of California ir kitos) įkūrė bendrovę California Arabian Standard Oil Company (nuo 1944 Saudi Arabian Oil Company), kuri iš Ibn Saudo gavo naftos paieškų ir gavybos Saudo Arabijoje koncesijų. 1938 ji pradėjo pramoninę naftos gavybą (1938 išgavo 67 000, 1944 – 1 mln., 1954 – 46 mln., 1967 – 129,8 mln. t naftos). II pasaulinio karo (1939–45) pradžioje Saudo Arabija paskelbė neutralitetą, 1941 09 nutraukė diplomatinius santykius su Vokietija, 1942 – su Italija. 1943 užmezgė diplomatinius santykius su JAV. 1944 az Zahrane JAV įsteigė karo aviacijos bazę.
1945 03 Saudo Arabija paskelbė karą nacių Vokietijai ir jos sąjungininkėms, bet karo veiksmuose nedalyvavo. 1945 su kitomis arabų valstybėmis įkūrė Arabų lygą. Po II pasaulinio karo Saudo Arabija kaip atsvarą Didžiajai Britanijai, kuri rėmė Iraką ir Transjordaniją valdančius Hašimitus, pradėjo stiprinti ryšius su JAV. 1950 jos bendrovės nutiesė transarabijos naftotiekį (1720 km ilgio).
karalius Ibn Saudas Jungtinių Amerikos Valstijų karo laive susitinka su prezidentu F. D. Rooseveltu, grįžtančiu iš Jaltos konferencijos (1945 02 14)
1952 dalis Omano genčių, gyvenančių palei al Buraimi oazę, pripažino Ibn Saudą savo karaliumi. Tai sudarė pagrindą Saudo Arabijai okupuoti dalį Omano teritorijos. 1955 Maskato sultono kariuomenė, padedama britų, išstūmė Saudo Arabijos kariuomenę iš Omano teritorijos. Tai dar labiau sustiprino antibritišką Saudo Arabijos užsienio politikos kryptį; jos vyriausybė 1952 parėmė perversmą Egipte, 1955 Egipto ir Sirijos karinės sąjungos sudarymą, 1955 pasirašė gynybos sutartis su Egiptu ir Jemenu, 1956 03 – bendradarbiavimo ir draugystės sutartis su Egiptu ir Sirija.
1956–57 per II arabų–Izraelio (Sueco) karą (Didžioji Britanija, Prancūzija ir Izraelis užpuolė Egiptą) Saudo Arabija parėmė Egiptą; uždraudė Saudi Arabian Oil Company parduoti naftą Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, nutraukė su jomis diplomatinius santykius (draudimas parduoti naftą panaikintas 1957 03, diplomatiniai santykiai su Prancūzija atkurti 1962 09, su Didžiąja Britanija – 1963 01). Po karaliaus Saudo (valdė 1953–64) 1957 01 kelionės į JAV santykiai su šia šalimi dar labiau sustiprėjo. Tai turėjo įtakos Saudo Arabijos ir Egipto santykiams, kurie pablogėjo per Jemeno pilietinį karą (1962–65); Saudo Arabija palaikė monarchistus, Egiptas – jų priešininkus.
1965 08 24 Saudo Arabijai ir Egiptui pasirašius sutartį dėl Jemeno problemos sureguliavimo abiejų pusių santykiai kiek pagerėjo. 1960 Saudo Arabija su kitomis naftą eksportuojančioms šalims įkūrė OPEC ir greitai joje ėmė vyrauti. 1964 11 02 dėl nesutarimų Saudidų dinastijoje karalius Saudas perdavė valdžią broliui Feisaliui ir atsisakė sosto. Feisalis (valdė 1964–75) toliau stiprino centrinės valdžios aparatą, kovojo su genčių separatizmu. Buvo padidintas ministerijų skaičius, pradėtas ūkio planavimas; 1970 sudarytas pirmasis 5 m. ūkio planas. Gyventojai gavo teisę į nemokamą gydymą, švietimą (20 a. pabaigoje ir į aukštąjį mokslą), valstybė pradėjo subsiduoti jų išlaidas už gyvenamąjį būstą, vandenį, elektrą. Plėtėsi seni ir kūrėsi nauji miestai, didėjo jų gyventojų skaičius (7 dešimtmetyje dauguma Saudo Arabijos gyventojų buvo klajokliai, 20 a. pabaigoje – tik 5 %). Pajamos sveikatos ir socialinei apsaugai, švietimo ir socialinei sferai plėtoti buvo gaunamos iš naftos ir jos produktų eksporto. Saudo Arabija tapo svarbiu pasaulinės politikos dalyviu. 1967, Egiptui pralaimėjus karą su Izraeliu ir evakavus kariuomenę iš Jemeno, Saudo Arabijos santykiai su šia valstybe buvo normalizuoti.
1971 Saudo Arabija su kitomis musulmoniškomis šalimis įkūrė Islamo konferencijos organizaciją (būstinė Džidoje). Ji aktyviai įsitraukė į Artimųjų Rytų problemos sureguliavimą. 1971 daug nuveikė sureguliuojant Palestinos išsivadavimo orgnizacijos būrių, įsikūrusių Jordanijoje, ir Jordanijos vyriausybės konfliktą. 1976 10 Rijade Saudo Arabijos vyriausybės iniciatyva buvo sušaukta konferencija siekiant nutraukti Libano pilietinį karą. Per IV arabų–Izraelio (Šešių dienų) karą (1973) Saudo Arabija į Egipto ir Sirijos frontus pasiuntė nedidelius karinius dalinius, Egiptui ir Sirijai suteikė didelę finansinę paramą, sumažino naftos pardavimą Izraelį palaikančioms valstybėms, nutraukė jos tiekimą JAV ir Olandijai. 1974 08 Saudo Arabija su Omanu sureguliavo teritorines problemas dėl al Buraimi. 1974 10 Rabate per arabų valstybių konferenciją pripažino Palestinos išsivadavimo organizaciją vienintele Palestinos tautos atstove. Ūkio plėtra (į Saudo Arabiją, trūkstant darbo jėgos, atvyko daug imigrantų iš arabų ir Azijos musulmoniškų nearabiškų šalių; 1992 jie sudarė 8–10 % visų šalies gyventojų), modernios socialinės apsaugos ir medicininės priežiūros sistemos sukūrimas teigiamai paveikė Saudo Arabijos gyventojų skaičiaus didėjimą (1974 turėjo 8,2 mln., 1992 – 16,9 mln., 1997 – 19,5 mln. gyventojų).
karalius Chalidas ir Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M. Thatcher (Londonas, 1981)
1975 03 25 karalius Feisalis buvo nužudytas giminaičio; sostą užėmė jo brolis Chalidas. Tai neturėjo įtakos Saudo Arabijos vidaus ir užsienio politikai. 1977–78 Saudo Arabija palaikė Somalį, kariaujantį su Etiopija. 1979 03 pasmerkė Egipto ir Izraelio sudarytą Vašingtono taikos sutartį, nutraukė diplomatinius santykius su Egiptu (1987 vėl atkurti). 1979 02 Irano šiitų islamo revoliucija, vadovaujama R. Chomeini, nuvertė šacho režimą. Tai sukėlė Saudo Arabijos vyriausybės nerimą (šiitai, gyvenantys Saudo Arabijos rytinėje dalyje, sudaro 5–15 % šalies gyventojų). Be to, abi valstybės, atstovaujančios skirtingoms islamo šakoms, pretenduoja į neformalų vadovavimą islamo pasauliui. 1980 Saudo Arabijos vyriausybė, sumokėjusi kompensaciją Saudi Arabian Oil Company akcininkams, ją nacionalizavo; bendrovė išgauna apie 98 % Saudo Arabijos naftos.
Per Irako–Irano karą (1980–88) Saudo Arabija labai padidino išlaidas gynybai. 1981 Rijade jos iniciatyva sušauktoje konferencijoje buvo įkurta Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo taryba. 1982 Saudo Arabijos vyriausybė parengė planą dėl koordinuotos Persijos įlankos valstybių gynybos ryšium su 1979 Irano revoliucija ir Irako–Irano karu. 1981 su Iraku pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo ir paragino arabų šalis remti jo kovą su Iranu. 1981 08 Saudo Arabija parengė Artimųjų Rytų konflikto sureguliavimo planą, kuriame pripažinta Izraelio valstybės teisė egzistuoti saugiose sienose ir palestiniečių tautos teisė sukurti savo valstybę.
1982 06, po netikėtos karaliaus Chalido mirties, sostą paveldėjo jo brolis, karaliaus Ibn Saudo vienuoliktas sūnus Fahdas, jis kartu tapo ir ministru pirmininku. Fahdas savo įpėdiniu paskyrė savo netikrą brolį Abdulą. 1985 Rijade šiitų ekstremistai, inspiruoti, manoma, Irano, organizavo sprogimus. 1987 Saudo Arabija, apkaltinusi Iraną sprogimų organizavimu, įšaldė su juo diplomatinius santykius, 1988 03 nutraukė (1991 02 atkurti).
Per Afganistano karą (1978–92) Saudo Arabija palaikė Afganistano partizanus (mudžahedus) per jų karą su prosovietine vyriausybe ir SSRS kariuomene. 1990 09, SSRS išvedus kariuomenę iš Afganistano (1989 02), Saudo Arabija atkūrė su ja diplomatinius santykius (nutraukti 1938). 1990 08 02 Irakui okupavus Kuveitą Saudo Arabija, kaip ir dauguma pasaulio valstybių, pasmerkė Irako veiksmus ir ryžosi įsikišti; Irakas, užgrobęs Kuveito naftos telkinius, būtų galėjęs daryti didelę įtaką pasaulinėms kainoms, kėlė grėsmę Saudo Arabijai bei kitoms Persijos įlankos valstybėms.
1991 08 09, Saudo Arabijos vyriausybei leidus, JAV pradėjo kariuomenės į jos teritoriją permetimą. 1991 01, karo veiksmų prieš Iraką išvakarėse, Saudo Arabijoje prie sienos su Kuveitu ir Iraku buvo dislokuota didžioji dalis JAV vadovaujamos koalicijos sausumos kariuomenės, aerodromuose – karo aviacijos. 1991 01 17–02 28 Saudo Arabijos karinės pajėgos aktyviai dalyvavo karo veiksmuose prieš Iraką. Saudo Arabija ir kitos Persijos įlankos šalys padengė ir didžiąją dalį karo išlaidų (Persijos įlankos karas).
Persijos įlankos karas kiek pakoregavo Saudo Arabijos užsienio politiką (per jį Palestinos išsivadavimo organizacija ir Jemenas palaikė Iraką) ir paskatino dar labiau orientuotis į JAV bei kitas Vakarų valstybes. 10 dešimtmečio pradžioje, smukus naftos kainoms, sunkumai, susiję su Irako–Irano, Persijos įlankos karais, gyventojų skaičiaus didėjimas pablogino Saudo Arabijos ekonominę padėtį. Šalyje sustiprėjo reformų reikalaujantis judėjimas. 1992 03 karalius Fahdas paskelbė dekretą dėl Konsultacinės tarybos (įstatymų leidžiamosios institucijos užuomazgos) įkūrimo (sudaro 60 karaliaus 4 m. skiriamų asmenų).
10 dešimtmečio viduryje, pradėjus augti pajamoms už naftą, sunkumų sumažėjo. 10 dešimtmetyje Saudo Arabija pagal naftos gavybą ir eksportą užėmė pirmą vietą pasaulyje. Karalius Fahdas, leidęs JAV kariuomenei pasilikti šalyje ir po Persijos įlankos karo, sukėlė musulmonų fundamentalistų nepasitenkinimą. 1995 Rijade prieš amerikiečius buvo surengtas teroro aktas (žuvo 6 žmonės). 1996 Dahrane prie JAV karinės bazės įvyko dar vienas išpuolis (žuvo 19 žmonių). Tai Saudo Arabijos vyriausybę privertė kiek pakoreguoti savo užsienio politiką. 1996 Saudo Arabija nepalaikė JAV aviacijos antpuolių prieš Iraką (JAV savo veiksmus motyvavo tuo, kad Irakas nenori bendradarbiauti su Jungtinių Tautų Irako nuginklavimo komisija ir kaltino jį masinio naikinimo ginklo gaminimu).
2003 Saudo Arabijos vyriausybė nepritarė JAV ir jos sąjungininkų karui su Iraku (Irako karas). 2003 05 Rijade musulmonų ekstremistai organizavo kelis sprogimus (žuvo 35 žm., tarp jų 2 užsieniečiai). 2005 šalyje įvyko pirmieji daliniai vietos valdžios rinkimai (rinkimų teisę turėjo tik vyrai nuo 21 m. amžiaus). 2005 08, mirus Fahdui, karaliumi tapo Abdula, sosto įpėdiniu – brolis gynybos ministras Sultanas. Abdula sustiprino kovą su musulmonų fundamentalistais ir iškėlė uždavinį diversifikuoti šalies ūkį, t. y. be naftos gavybos ir perdirbimo pramonės (nafta ir jos produktai sudaro 95 % šalies eksporto ir duoda 75 % jos pajamų), plėtoti plieno, aliuminio, chemijos ir kitas pramonės šakas, intensyvųjį žemės ūkį (Saudo Arabija importuoja didžiąją dalį maisto produktų ir pramonės prekių). Šalyje neišplėtotas profesinis mokymas, didelis jaunimo nedarbas. 2005 Saudo Arabija įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją. 2007 užmegzti diplomatiniai santykiai su Vatikanu. 2011 03 al Katifo mieste įvyko šiitų, reikalaujančių iš kalėjimo paleisti savo bendratikius, demonstracija, kurią policija išvaikė jėga (Saudo Arabijoje demonstracijos ir mitingai uždrausti), 2011 10 – neramumai šiitų gyvenamoje Rytų provincijoje.
Mirus Abdulai 2015 karaliumi tapo Salmanas. 2015 12 moterims pirmą kartą leista dalyvauti – rinkti ir kandidatuoti – vietos rinkimuose (balsavo 11 % rinkėjų sąrašuose esančių moterų). Užsienio politikoje Saudo Arabija siekia išsaugoti vyraujančią įtaką Arabijos pusiasalyje, musulmonų pasaulyje. Iranui protestuojant prieš šiitų dvasininkui Nimr an Nimrai 2016 01 įvykdytą mirties bausmę Saudo Arabija nutraukė su Iranu diplomatinius santykius. 2018 10, po vizito Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule, dingus žurnalistui ir Saudo Arabijos politikos kritikui Džamalui Chašogi kilo tarptautinis skandalas ir įtampa santykiuose su Turkija ir Vakarų valstybėmis (manoma, žurnalistas buvo nužudytas su sosto įpėdinio žinia).
Nuo 2015 03 Saudo Arabijos oro pajėgos sistemingai bombarduoja ir blokuoja vadinamųjų hučių (šiaurinių teritorijų sukilėlių) Jemene valdomą teritoriją; hučiai rengia atsakomuosius išpuolius prieš Saudo Arabijos naftos infrastruktūros objektus (2019 09 prisiėmė atsakomybę už dronų atakas prieš dvi naftos perdirbimo įmones; išpuoliuose panaudotos ir Irano raketos).
Saudo Arabija nuo 1945 priklauso Jungtinėms Tautoms ir Arabų lygai, nuo 1960 – OPEC, nuo 1971 – Islamo konferencijos organizacijai, nuo 1981 – Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybai. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2005.
L: H. S. J. B. Philby Saudi Arabia London 1955; J. Pirenne À la découverte de l’Arabie Paris 1958; K. S. Twitchell Saudi Arabia Princeton 1958; G. A. Lipsky Saudi Arabia New Haven 1959; A. Vasil’ev Istorija Saudovskoj Aravii Moskva 1982; M. Abir Saudi Arabia in the Oil Era Boulder 1987; J. Kostiner The Making of Saudi Arabia. From Chieftaincy to Monarchical State Oxford 1993; J. Zdanowski Emiraty wahhabickie. Z dziejow Arabii w latach 1745–1932 Warszawa 1993.
Saudo Arabijos konstitucinė santvarka
Saudo Arabijos partijos ir profsąjungos