saugùmo dilemà, gynýbos dilemà, individų, grupių ar valstybių tarpusavio santykius veikiantis principas, kai kurios nors pusės saugumą mažinantys veiksniai yra ir individo, grupės ar valstybės galia, ir silpnumas. Iš esmės anarchiniuose valstybių tarpusavio santykiuose, kai viena pusių yra per silpna, agresyvesnę šalį tai gali paskatinti pulti, bet kai silpnesnė šalis siekia įgyti daugiau galios, kad užsitikrintų saugumą, sustiprėja kitų valstybių nesaugumo jausmas, šios pradeda stiprinti savo galią (ginkluojasi, kuria karines sąjungas ir kita), kyla ginklavimosi varžybos, bendra saugumo padėtis pablogėja ir tai gali atvesti į karą, net jei iš pradžių nė viena pusė neturėjo agresyvių ketinimų. Saugumo dilemos terminą pirmą kartą 1951 pavartojo vokiečių mokslininkas Johnas Hermannas Herzas.
Saugumo dilema dažnai iškyla dėl klaidingai įvertintos tarptautinės padėties ir neteisingai suprastų kitų šalių ketinimų, pvz., Vokietijos kai kurie politiniai lyderiai 1914 įžiūrėjo galimybę sustiprinti šalies saugumą ir pradėti karą nelaukdami, kol priešiška Prancūzija padidins savo kariuomenę, o Rusija baigs modernizuoti ginkluotąsias pajėgas. Saugumo dilema mažiau aktuali šalims, kurių gynybą lengvina gamtinės kliūtys (pvz., Šveicariją papildomai saugo kalnų, Didžiąją Britaniją – vandens kliūtys). Saugumo dilema aktualesnė šalims, kurių sienos eina per lygumas (pvz., buvusios SSRS vakarinėje dalyje esančių valstybių). Technologiniu požiūriu saugumo dilemą palengvina geri antžeminiai įtvirtinimai, apsunkina galingo, bet pažeidžiamo branduolinio ginklo įsigijimas. Spręsti saugumo dilemą nepadeda nei grasinimų (tada sustiprėja kitos šalies nesaugumo jausmas), nei nuolaidžiavimo (nesaugumo jausmas sustiprėja savoje šalyje) politika. Politikai 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje labiau pasikliauja sutartimis, leidžiančiomis kontroliuoti kitų šalių puolamąją ginkluotę, demilitarizuotųjų zonų kūrimu, abipusėmis ginkluotųjų pajėgų inspekcijų procedūromis.