šauksmininkas

šauksminiñkas, vokatỹvas (lot. vocativus < voco – šaukiu), vardažodžių ir įvardžių forma, žyminti asmenį ar daiktą, į kurį kreipiamasi. Šauksmininkas sakinyje išskiriamas intonacija, rašte – kableliu (kableliais) ar šauktuku (pvz., Vagie, kepurė dega!; Ieva, Ieva! Neganyk po pievą!). Nuo kitų linksnių skiriasi tuo, kad nerodo tiesioginio ryšio su žodžių kitomis formomis. Daugelyje kalbų šauksmininkas neturi savitų formų ir dažniausiai sutampa su vardininku (nominatyvu). Į lietuvių kalbos linksnių sistemą jis įtrauktas dėl savitų šauksmininkų formų, kurias vienaskaitoje turi visų linksniuočių daiktavardžiai ir kai kurie būdvardžiai (pvz., tėve, seni, arkly, sūnau, žmóna, vadžia, antie; mažyti, gerute). Daiktavardžių šauksmininkas derinamas su 2 asmens įvardžiu ir veiksmažodžio liepiamosios nuosakos 2 asmeniu (pvz., Tu, žmogau, nepyk; Jūs, žmonės, nepykit); jis gali turėti ir pažyminių ar priedėlių (pvz., Sveikas, Vilniau, kunigaikščių mieste!; O tolimoji, o žalioji upe!).

2352