medinis šaukštas, išdrožtas Pažaislio karmelitų vienuolyne per Pirmąjį pasaulinį karą (© Lietuvos etnografijos muziejus)
šáukštas, medinis, metalinis arba iš kitokios medžiagos padarytas valgio maišymo, valgymo ir seikėjimo įrankis. Šaukštą sudaro kotas ir išduobta galva. Jau akmens amžiuje šaukštai daryti iš kaulo, akmens, senovės Egipte 5000 prieš Kristų – iš medžio, akmens, vėliau – iš dramblio kaulo. Šaukštai naudoti senovės Graikijoje ir senovės Romoje. Viduramžiais alavinių, vėliau – sidabrinių šaukštų radosi turtingesnių miestiečių namuose, bažnyčiose jie naudoti kaip liturginiai indai. 17 amžiaus antroje pusėje nusistovėjo šiuolaikinė šaukšto forma.
Lietuvoje 18 amžiuje sidabriniai šaukštai plačiai naudoti didikų, turtingų miestiečių namuose, dvaruose. Kaime dažniausiai buvo naudojami mediniai šaukštai; jų valstiečiai pasidarydavo patys arba išskobdavo klumpdirbiai. Nuo 20 amžiaus pradžios daromi ir dekoratyviniai šaukštai. Nuo 20 amžiaus antros pusės šaukštai dažniausiai gaminami iš įvairių metalų lydinių, dažniausiai iš nerūdijančiojo plieno.