Saulės sistemos schema: 1 – Kuiperio juosta, 2 – Neptūnas, 3 – Uranas, 4 –Saturnas, 5 – Jupiteris, 6 – Saulė, 7 – Marsas, 8 – Žemė, 9 –Venera, 10 – Merkurijus, 11 – asteroidų žiedas
Sáulės sistemà, Saulė ir jos gravitacijos lauke skriejantys įvairiausių dydžių kosminiai kūnai. Saulėje sutelkta 99,86 % Saulės sistemos masės ir tai lemia šios sistemos stabilumą. Likusios masės didžiąją dalį sudaro 8 planetos (98 % masės – planetos milžinės). Jos skrieja viena kryptimi mažo ekscentriciteto elipsinėmis orbitomis beveik vienoje plokštumoje. Arčiausiai Saulės esančios planetos (Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas) yra palyginti mažos (skersmuo 4880–12 760 km), turi kietą paviršių, sudarytos daugiausia iš silikatų ir metalų. Jupiterį ir Saturną sudaro daugiausia vandenilis ir helis. Urane ir Neptūne daug vandens, amoniako, metano ledo. Kraštinės planetos (Neptūno) vidutinis nuotolis nuo Saulės apie 30 au (astronominių vienetų). Aplink planetas, išskyrus Merkurijų ir Venerą, skrieja jų palydovai. Planetos milžinės turi ypač gausias palydovų (skersmuo 1–5270 km) šeimas ir smulkių dalelių žiedų sistemas.
Tarp Marso ir Jupiterio orbitų yra asteroidų (skersmuo mažesnis kaip 600 km), kurių sudėtis panaši į Žemės grupės planetų sudėtį, žiedas. Didesnio už 1 km skersmens asteroidų turėtų būti apie 1 mln. Didžiausias (apie 1000 km skersmens) asteroidas Cerera pavadintas nykštukine planeta. Už Jupiterio pradeda rastis kitokios sudėties (ledinių) kūnų; esantys iki Neptūno vadinami kentaurais. Už Neptūno ledinių kūnų smarkiai pagausėja. Iki 150 au nuo Saulės (sritis tarp 30–50 au vadinama Kuiperio juosta) didesnių kaip 50 km skersmens šių objektų randama apie 100 000; 4 jų (Plutonas, Haumėja, Makemakė, Eridė) priklauso nykštukinių planetų grupei. Šioje srityje susidaro trumpo periodo (mažiau kaip 200 metų) kometos. Manoma, kad ilgo periodo kometos atlekia iš hipotetinio sferinio kometoidų debesies (Oorto kometoidų debesis), esančio už 50 000–100 000 au nuo Saulės. Jame galėtų būti šimtai milijardų objektų. Saulės sistemoje gausu mažų kietų dalelių (meteoroidų) ir mikroskopinių dulkelių. Šios kaupiasi prie ekliptikos plokštumos. Tarpplanetinę erdvę užpildo Saulės vėjas – plazmos srautas iš Saulės. Maždaug už 160 au nuo Saulės jis susilieja su tarpžvaigždine aplinka. Saulės sistemą skrodžia kosminių spindulių dalelės, įvairios kilmės elektromagnetinės bangos. Veikia magnetiniai ir gravitacijos laukai. Saulės gravitacijos jėga susilygina su kaimyninių žvaigždžių gravitacijos jėga apie 125 000 au nuotolyje nuo Saulės. Saulė švyti, nes ji spinduliuoja elektromagnetinę energiją, kurią pagamina jos gelmėse vykstančios termobranduolinės reakcijos. Kiti kūnai matomi, kai juos apšviečia Saulė. Saulės sistema susiformavo maždaug prieš 4,6 mlrd. metų iš dujų ir dulkių debesies (ūko), kuris dėl gravitacijos traukėsi. Ji 220 km/s greičiu skrieja aplink Paukščių Tako galaktikos centrą, esantį už 27 000 l.y. (šviesmečių). Galaktiniai metai trunka 230 mln. metų.
906