iš Saulės vainiko į kosminę erdvę nuolat srūvanti plazma
Sáulės spinduliuõtė, Sáulės radiãcija, įvairaus ilgio elektromagnetinės bangos ir dalelės (Saulės vėjas), skleidžiamos Saulės; Žemės energijos pagrindinis šaltinis. Saulės spinduliavimo geba artima 5800 K temperatūros absoliučiajai juodo kūno spinduliavimo gebai. Saulės spinduliuotės spektras pagal bangų ilgį (λ) skirstomas į kelias sritis: gama λ < 10–5 μm; rentgeno 10–5 < λ < 10–2 μm; ultravioletinę (UV) 0,01 < λ < 0,4 μm; regimąją 0,4 < λ < 0,7 μm; infraraudonąją (IR) 0,72 < λ < 1000 μm; radijo bangų 1 mm < λ < 108 metrų. 99 % energijos Saulė išspinduliuoja trumposiomis 0,1–4 μm bangomis. Daugiausia energijos Saulė išspinduliuoja regimųjų ir infraraudonųjų bangų diapazone (atitinkamai 47 ir 44 %); ultravioletinių – tik 9 %.
Energijos maksimumas tenka 0,4738 μm ilgio bangai (mėlynieji spinduliai). Trumpesnes kaip 0,36 μm Saulės spinduliuotės bangas Žemės atmosfera beveik visiškai sugeria, todėl Žemės paviršiaus nepasiekia gyvybei pavojingi gama, rentgeno ir trumpieji ultravioletiniai spinduliai; jie savrbūs viršutiniuose atmosferos sluoksniuose vykstantiems procesams. Iš Saulės vainiko į kosminę erdvę nuolat srūva plazma (Saulės vėjas). Tai elektringosios dalelės (protonai, elektronai, helionai), kurios Žemės orbitą pasiekia 400–2000 km/s greičiu. Dirbtinių Žemės palydovų išmatuotas vidutinis Saulės elektromagnetinės spinduliuotės stipris į Saulės spinduliams statmeną paviršių vidutiniame Žemės nuotolyje nuo Saulės ties viršutine Žemės atmosferos riba yra apie 1366 W/m2 (Saulės konstanta). Saulės konstanta svyruoja ±3,5 % (sausį padidėja, liepą sumažėja), tai priklauso nuo atstumo iki Saulės ir joje vykstančių procesų. Saulės spinduliuotė atmosferoje sugeriama, atspindima ir išsklaidoma, todėl Žemės paviršių (tai priklauso nuo debesuotumo) per metus pasiekia tik 40–60 % Saulės spinduliuotės (daugiausia Saulės spinduliuotės tenka giedroms tropikų platumų sritims). Žemę pasiekusi Saulės spinduliuotė skirstoma į tiesioginę ir išsklaidytąją. Bendrosios Saulės spinduliuotės stipris matuojamas piranometrais, aktinometrais, tiesioginės spinduliuotės – pirheliometrais. Saulės spinduliuotės stipris (intensyvumas) dažniausiai matuojamas W/m2, o spinduliuotės kiekis per tam tikrą laiką – MJ/m2.
Lietuvoje
Bendrosios Saulės spinduliuotės į horizontalų paviršių per metus Lietuva gauna apie 3400 MJ/m2 (dvigubai mažiau nei pusiaujo srityse). Šis kiekis per metus pasiskirstęs labai netolygiai: birželį Saulės spinduliuotės gaunama 17 %, o gruodį – tik 1 % metinio kiekio. Didžiausiomis bendrosios Saulės spinduliuotės sumomis išsiskiria šalies pietvakarinė dalis (3500 MJ/m2), o mažiausiomis – debesuotoji Žemaičių aukštumos vakarinė dalis (apie 3300 MJ/m2).
bendroji ir sugertoji Saulės spinduliuotė Lietuvoje
1163