saulutė (geležis, 2005, meistras A. Liaukus)
saulutė (geležis, 2005, meistras A. Liaukus)
saulùtė, lietuvių geležinių kryžių rūšis; sakralinių pastatų, memorialinių paminklų (kryžių, koplytstulpių, smulkiosios architektūros kitų kūrinių) geležinės viršūnės ir dekoratyviniai interjerų puošybos elementai. Kaltos geležinės saulutės sudaro didžiausią paminklinės kryždirbystės dalį. Saulutę dažniausiai sudaro plokščios geležinės kryžmos, kurias centre jungia skritulys arba žiedas (vadinamasis saulės diskas; kartais jis būna širdies arba lapo pavidalo) ir nuo jo einantys tiesūs ar banguoti spinduliai, perkryžos, mėnulio delčios, vadinamieji ragai, kita. Kryžmų galai ir spinduliai (žalčiukai) dažnai ornamentinės (geometrinių, žvaigždučių, augalinių motyvų) puošybos. Kryžių metalines saulutes puošia papildomi elementai – horizontaliai įtvirtintas pusmėnulis, kartais vėtrungė arba vėjarodė. Visų spindulių ir kryžmų galai baigiasi kryželiais. Viršūnėje du pagrindiniai simboliai – saulė ir kryžius. Saulutės konstrukcija ir gausi ornamentika sukuria grakštų siluetą, labai įvairų ažūrą.
18 a. saulutes bažnyčios bokštų viršūnėms kalė miestų kalviai. Nuo 18 a. antros pusės (labiausiai 19 a.–20 a. pradžioje) daugiausia Žemaitijos kaimų kalviai geležines saulutes kalė medinių, rečiau metalinių memorialinių paminklų viršūnėms (medinių bažnyčių, varpinių, šventoriaus ir kapinių vartų). 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje Aukštaitijoje (Kupiškio, Rokiškio, Utenos apskrityse) buvo statomi aukšti akmeniniai stulpai su saulutės formos arba dvistiebiu geležiniu kryžiumi. Tautodailės meistrai ir 21 a. pradžioje iš geležies (kartais ir iš kitų metalų) kala dekoratyvines saulutes, jų kompozicijas. Saulutėmis užbaigiama šiuolaikinių formų akmens plastika, lietos ir kaltos nedidelės saulutės tvirtinamos stelų fasaduose. Žymesni meistrai: A. Gailiauskas, V. Jarutis, K. Jocius, J. Jukėnas, J. Praninskas, V. Vytas.
2271