sausrà, aplinkos būsena, kai tam tikro regiono atmosferoje ir paviršinėse nuogulose (dirvožemyje) stebimas didesnis nei statistiškai tikėtinas tam regionui vandens trūkumas (drėgmės deficitas); meteorologinis reiškinys.
dėl drėgmės deficito sutrūkinėjęs dirvožemis (Afganistanas)
Skiriama atmosferinė (ilgą laikotarpį kritulių kiekis mažesnis nei vidutinis), dirvožemio (drėgmės yra per mažai, kad būtų vidutinis augalų ir pasėlių derlius), hidrologinė (vandens atsargos ežeruose, tvenkiniuose ir kituose telkiniuose sumažėja daugiau nei statistinis vidurkis) sausra. Dažniausiai pasitaiko stepių zonoje, rečiau – miškastepių. Per sausras krinta vandens lygis šuliniuose ir vandens telkiniuose, padidėja vandens užterštumo rizika bei miškų gaisrų pavojus. Sausrai identifikuoti ir apibūdinti naudojami sausringumo indeksai (sudaromi vertinant meteorologinių parametrų matavimų duomenis). Fiziniams sausros padariniams įvertinti naudojamas Selianinovo hidroterminis koeficientas, ekonominiams – Palmerio sausros indeksas. Vienas populiariausių – standartizuotas kritulių indeksas (SPI).
Lietuvoje
Nors Lietuvos teritorija priskiriama perteklinio drėkinimo zonai, balandžio–gegužės ir liepos–rugsėjo mėnesių laikotarpiais dažnai fiksuojamas kritulių kiekio sumažėjimas. Lietuvoje sausroms identifikuoti naudojamas temperatūros–kritulių indeksas (TPI). Sausringas laikotarpis augalų vegetacijos laikotarpiu registruojamas, kai TPI indekso (skaičiuojamas laikotarpiui, kurio metu 30 parų vidutinė oro temperatūra buvo 5 °C ar aukštesnė) 15 parų vidurkis mažesnis nei 3,5. Meteorologinė sausra identifikuojama, kai standartizuoto kritulių indekso (SPI) 3 arba 6 dešimtadienių skaitinė reikšmė siekia –2.
Iki 2020 sausroms nustatyti buvo naudojamas Selianinovo hidroterminis koeficientas (HTK). Aktyviosios augalų vegetacijos laikotarpiu sausra, kaip stichinis meteorologinis reiškinys buvo skelbiama tada, kai paros vidutinė oro temperatūra buvo ≥10 °C, o hidroterminis koeficientas – mažiau nei 0,5 per daugiau nei 30 parų iš eilės laikotarpį. Jei šie rodikliai išsilaikydavo 15–30 parų, buvo skelbiamas sausringas laikotarpis.
Pagal išplitimo teritoriją stichinės sausros būna vietinės, arba lokalios (jei sausra registruojama vienoje ar keliose meteorologijos stotyse), ir šalies masto (jei apima ≥1/3 Lietuvos teritorijos). Stichinės sausros dažniausiai fiksuojamos aktyviosios augalų vegetacijos laikotarpio antroje pusėje (paprastai jos būna lokalios). Ekstremali situacija dėl sausros visos šalies lygmeniu skelbiama tuomet, kai jos padarinių ribos viršija trijų savivaldybių teritorijas.
Didžiausios 20 a. pabaigos–21 a. pradžios lokalios stichinės sausros įregistruotos 1964, 1967, 1969, 1971, 1974, 1983, 2005 ir 2015 metais, šalies masto stichinės sausros, apėmusios ≥1/3 Lietuvos teritorijos – 1975, 1996, 2002 ir 2006, apėmusios ≥2/3 teritorijos – 1992 ir 1994 metais. Šių stichinių sausrų trukmė svyravo nuo 31 iki 73 parų.
Ilgiausia stichinė sausra užfiksuota 1992 Utenoje – truko nuo birželio 11 iki rugpjūčio 22 dienos (73 paras). Sausringi laikotarpiai Lietuvoje registruojami dažniau nei kartą per dvejus metus. 2018 06 08 lokali stichinė sausra buvo paskelbta Pietų Lietuvos 5 savivaldybių, 2018 06 27 – Vakarų Lietuvos 6 savivaldybių teritorijoje. Šiuose regionuose pasiektas aukščiausios klasės miškų gaisringumo pavojus.
Stichines sausras ir sausringus laikotarpius Lietuvoje tyrinėjo klimatologas Donatas Valiukas (Stichinės sausros ir sausringi laikotarpiai pagal Selianinovo hidroterminį koeficientą (HTK) Lietuvoje 1961–2015 metais 2017).
2341
2271