Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis (Sosiro ir Fortunãtovo dsnis), kirčio nukėlimo baltų ir slavų kalbose dėsnis. Savarankiškai atrado du mokslininkai – 1894 suformulavo, 1896 paskelbė F. de Saussure’as (straipsnis Dėl lietuvių kalbos kirčiavimo / À propos de l’accentuation lituanienne, išspausdintas žurnale Mémoires de la Société de Linguistique de Paris), 1897 – F. Fortunatovas. Pagal šį dėsnį, kaitomo žodžio cirkumfleksinio arba trumpo skiemens kirtis tam tikru laiku kėlėsi į tolesnį gretimą akūtinį skiemenį (plg.: *rank > rankà, *pištúo > pirštù, *ketúo > kertù). Kėlimasis vienu skiemeniu į priekį nulėmė dabartinės lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos susiformavimą. Lietuvių kalboje Saussuroe’o ir Fortunatovo dėsnis dar vadinamas antro nuo galo skiemens taisykle: jei antras nuo galo kirčiuotas skiemuo turi tvirtapradę priegaidę, kirtis nešokinėja, jei turi tvirtagalę priegaidę arba yra trumpas, kirtis tam tikruose linksniuose (vns. įnagininke ir vietininke, dgs. galininke, mot. g. vns. vardininke) šoka į galūnę. Ši taisyklė galioja 2 ir 4 kirčiuotėse.
Pasak F. Fortunatovo, dėsnis veikęs buvusioje bendroje baltų ir slavų prokalbėje (rusų ruká : rúku, lietuvių rankà : rañką). Trūksta duomenų, ar šis dėsnis veikė prūsų ir latvių kalbose, nes kai kurių kalbininkų nuomone, Saussure’o ir Fortunatovo dėsnis būdingas tik lietuvių kalbai ir veikė tik tuomet, kai lietuvių kalba jau buvo atsiskyrusi nuo kitų baltų kalbų.