Savanõrių ármija (rus. Dobrovolčeskaja armija), Baltosios gvardijos svarbiausias karinis junginys Pietų Rusijoje 1918–20 per Rusijos pilietinį karą.
Vadai
Vyriausieji vadai: M. Aleksejevas (1918 01–1918 10), A. Denikinas (1918 04–1920 01), vadai: L. Kornilovas (1918 01–04), vėl A. Denikinas (1918 04–1919 01), P. Vrangelis (1919 01–05 ir 1919 12–1920 01), Vladimiras Maj-Majevskis (1919 05–12).
Pirmasis Kubanės žygis
Sudaryta 1918 01 iš Novočerkasske tuomet veikusios generolo M. Aleksejevo vadovaujamos antisovietinės karinės formuotės – vadinamosios Aleksejevo organizacijos (įkurta 1917 11) narių ir į Dono sritį pabėgusių Rusijos karininkų, junkerių, kadetų, studentų ir gimnazistų. Sausio pabaigoje Savanorių armija turėjo iki 3500 karių. Kartu su generolo A. Kaledino vadovaujamais kazokais kovojo su puolančia Sovietų Rusijos kariuomene, netrukus iš Dono srities pasitraukė. Vasario pabaigoje Savanorių armija surengė vadinamąjį pirmąjį Kubanės žygį (siekė ją paversti savo placdarmu), kovo viduryje susijungė su antisovietinės Kubanės rados kariuomene, balandį kelis kartus nesėkmingai šturmavo Jekaterinodarą (dabar Krasnodaras). Žuvus armijos vadui L. Kornilovui Savanorių armija grįžo į Dono sritį; čia iš buvusios sąjungininkės – atamano P. Krasnovo Dono kariuomenės gavo vokiškų ginklų.
Antrasis Kubanės žygis
Birželio pabaigoje Savanorių armija (10 000–12 000 karių) pradėjo antrąjį Kubanės žygį. Rugsėjį ji jau turėjo 30 000–35 000 karių, iki 1918 pabaigos užėmė Kubanę ir beveik visą Šiaurės Kaukazą. Užimtoje teritorijoje įkurta aukščiausioji įstatymų leidžiamoji ir civilinės valdžios institucija – Ypatingasis pasitarimas. Armiją ginklais rėmė Antantės valstybės. Pradėta dalinė mobilizacija į Savanorių armiją, 1919 01 ji tapo Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų dalimi. Balandį pradėjusi puolimą armija užėmė Dono sritį, Donbasą, Charkovą ir Belgorodą. Caricyno (dabar Volgogradas) kryptimi veikiantis armijos dešinysis flangas gegužės pabaigoje pavadintas Kaukazo armija.
Savanorių armijos kariai prie tanko General Drozdovskij (Pietų Rusija, 1919)
Savanorių armija užima Charkovą (1919 04)
Maskvos puolimas
Per 1919 07 pradžioje prasidėjusį Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų puolimą Savanorių armijai (vadas A. Denikinas) buvo skirta svarbiausia užduotis – užimti Maskvą. Savanorių armija (daugiau kaip 50 000 karių) užėmė vidurinę Ukrainą (rugpjūčio pabaigoje – Kijevą), Kursko ir Voronežo gubernijas, rugpjūtį atrėmė Sovietų Rusijos kariuomenės kontrpuolimą, puldama palei Charkovo–Maskvos geležinkelį spalio viduryje užėmė Oriolą.
Pralaimėjimas Donbase
Dėl patirtų nuostolių ir prievartinės mobilizacijos Savanorių armijos kovingumas sumažėjo. 1919 10–11 perėjusi į puolimą Sovietų Rusijos kariuomenė sumušė Savanorių armiją, užėmė Donbasą ir gruodžio pabaigoje perskėlė ją į 2 dalis: Pietų Ukrainos (evakuota į Krymą 1920 02) ir Šiaurės Kaukazo (evakuota ten pat kovą).