savavaldžiãvimas, savavališkas savo ar kito asmens teisės realizavimas, prieštaraujantis įstatymams. Realizuojama teisė gali būti tikra, tariama (įmanoma, kad tokia yra), bet dažniausiai ji yra ginčijama ar pripažinta, bet nerealizuojama. Savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis yra psichinės ar fizinės prievartos panaudojimas nukentėjusiojo ar jo artimo asmens atžvilgiu, pavyzdžiui, jėga ar grasinimais iš buto arba namo iškeldinami gyvenantys asmenys, kurie delsia tai padaryti geruoju. Savavaldžiavimu kėsinamasi į įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą tvarką, užtikrinančią valstybės ir vietos savivaldybių institucijų, įstatymais įgaliotų kitų subjektų normalią veiklą, palaikant visuomeninę tvarką ir įstatymų laikymąsi, teikiant viešąsias paslaugas, garantuojant gyventojų teises bei tenkinant jų teisėtus lūkesčius. Papildomu nusikaltimo objektu gali būti sveikata, laisvė, nuosavybė ir kitos turtinės teisės bei interesai.
LIETUVOJE pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003) atsakomybė iškyla, kai padaryta didelė žala ir kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas. Už savavaldžiavimą atsako pakaltinamas fizinis asmuo, kuriam iki nusikalstamos veikos padarymo jau yra suėję 16 metų. Jei padaryta žala nėra didelė, už savavaldžiavimą atsakoma pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (2015, įsigaliojo 2017).