savdrauda, paties fizinio ar juridinio asmens specialaus rezervinio fondo sudarymas galimiems nelaimingų atsitikimų, konjunktūros smukimo, stichinių nelaimių ar kitiems nenumatytiems nuostoliams padengti. Toks fondas gali būti sudaromas pinigais arba žaliavomis, medžiagomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis. Įmonės (dažniausiai didesnės) sudaro rezervinius fondus kaip ūkinės ir finansinės rizikos mažinimo priemonę. Mažoms įmonėms sunku sudaryti tokius fondus, nes dalis likvidaus turto turi būti nuolat laikoma nenaudojama. Fiziniai asmenys gali savanoriškai vienytis į savidraudos draugijas. Jie yra ne akcininkai, o klientai, jų pagrindinis tikslas – ne siekti pelno, o sukaupti sumas draudžiamiesiems (draudiminiams) įvykiams kompensuoti. Savidraudos draugijos valdyba nusprendžia, kokią sukauptų įmokų dalį palikti rezerve, o kokią skirti draudimo polisų turėtojams. Šios draugijos gali investuoti į įvairius projektus, steigti savo draudimo bendroves užsienyje. Savidrauda gali būti draudimo alternatyva arba jį papildyti.
LIETUVOJE atkūrus nepriklausomybę 1990 priimtas Draudimo įstatymas įteisino keturių rūšių draudimo įmones, tarp jų ir savidraudos draugiją. Bandymai plėtoti šių draugijų veiklą buvo nesėkmingi: trumpai veikė dvi savidraudos draugijos (įkurtos 1994–1995), kurios siūlė drausti gyventojų laidojimo išlaidas. Vėlesniuose Draudimo įstatymuose (1996, 2003) tokia draudimo įmonės rūšis nenumatyta. Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001) numato fizinių ir juridinių asmenų galimybę drausti turtinius interesus savitarpio pagrindu.