savigarba

savgarba, pagarba sau pačiam, teigiamas savęs (pirmiausia savo asmeninių savybių) ir savo gyvenimo (santykių su kitais, savo laimėjimų ir kita) vertinimas. Savigarba priklauso nuo to, kaip asmuo pats save vertina ir kaip jį vertina kiti. Žmogaus savęs suvokimas (ką jis apie save mano ir kaip jaučiasi), savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas (esu protingas, draugiškas, patrauklus ir kita) ir neigiamas (esu niekam tikęs, neįdomus, negražus, nemokantis bendrauti ir kita). Savigarba yra žmogaus brandos ir psichikos sveikatos vienas pagrindinių požymių. Kuo aukštesnė savigarba, tuo lengviau įveikti stresą, nerimą, krizines situacijas, tuo aukštesnių tikslų žmogus siekia, pasikliauja savimi ir geba savarankiškai priimti svarbiausius sprendimus savo gyvenime, ir priešingai, negerbiantis savęs žmogus yra linkęs tenkintis tik tuo, ką gali pasiekti be didesnių pastangų. Nuo savigarbos lygio priklauso žmogaus motyvacija darbe ir laimėjimai, socialiniai ryšiai ir gebėjimas prisitaikyti. Savigarba susiklosto ankstyvoje vaikystėje ir formuojasi visą gyvenimą. Savigarbos dydį lemia tai, kaip vaikas kūdikystėje buvo auginamas (kiek jam rodyta meilės, skirta dėmesio), kiek buvo patenkinti jo poreikiai (maitinimo, šilumos, švelnumo) ir ypač vienas svarbiausių asmenybės poreikių vaikystėje – pagarbos poreikis. Kai gerbiama vaiko asmenybė, susiklosto pastovi aukšta savigarba, toks žmogus gerbia pats save, labiau vertina, gerbia kitus, aplink save sukuria sąžiningumo, atsakingumo, atjautos ir meilės atmosferą, pats jaučiasi svarbus ir reikalingas. Menkos savigarbos žmones galima suskirstyti į 4 tipus: žmogus‑taikdarys (nuolat atsiprašinėja ir nieko nesiima daryti be kitų pritarimo, jis laimingas vien dėl to, kad gali pabūti šalia kitų, visada sutinka su kritika savo adresu), žmogus‑kaltintojas (kalba pakeltu tonu, dažnai rėkia, kartais grasina, nes pasijunta tvirčiau, kai stebi jam paklūstančius ir įbaugintus žmones), žmogus‑kompiuteris (nuolat demonstruoja savo protinius gebėjimus, jo kalboje daug nesuprantamų, tarptautinių žodžių, nesibaigiančių mokslinių išvedžiojimų, laikysena įtempta, balsas monotoniškas, demonstruojantis šaltumą ir susikaupimą, tarsi pats save stengtųsi įtikinti, kad yra šio to vertas), nusišalinęs žmogus (nuolat kvailioja arba kalba ne į temą, jo mintys klajoja kažkur kitur, ką daro ar kalba, nesusiję su tuo, kas vyksta čia ir dabar, jis jaučiasi niekam nereikalingas ir vienišas, bendraudamas su kitais užima juokdario poziciją). Daugeliui emociškai sutrikusių, asocialių, neurozėmis sergančių asmenų būdinga neadekvačiai menka savigarba, todėl vienas svarbiausių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos tikslų yra savigarbos korekcija. Savigarbos kūrimui yra svarbios palaikymo, savitarpio pagalbos grupės, psichoterapeutas, būreliai, kuriuose žmogus galėtų plėtoti savo gebėjimus.