savigyna

savgyna, tarptautinėje teisėje – valstybės teisėtas jėgos naudojimas ar grasinimas ja siekiant atremti pradėtą ginkluotą užpuolimą (agresija). Jungtinių Tautų Chartijoje (1945, Lietuvoje įsigaliojo 1991) įtvirtinta neatimama valstybės teisė, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, imtis individualios (užpultoji valstybė ginasi pati) ar kolektyvinės (nukentėjusios nuo ginkluoto užpuolimo valstybės prašymu kitos valstybės jai teikia ginkluotą pagalbą) savigynos ir kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Savigynos priemonių teisėtumo kriterijai: būtinumas (jėgos naudojimas yra vienintelė priemonė ir taikoma nedelsiant), proporcingumas (savigyna turi būti proporcinga užpuolimo mastui), procedūriniai reikalavimai (valstybė turi pati suprasti, kad yra užpulta ir pranešti apie jos užpuolimą, nedelsiant informuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą apie savigyną, kreiptis į valstybes dėl kolektyvinės savigynos). Prevencinė savigyna (įgyvendinama nesant realaus užpuolimo ar neišvengiamos jo grėsmės) draudžiama.