savistaba

savstaba, introspèkcija (lot. introspectio – žiūrėjimas į vidų), savo paties psichinių reiškinių ir veiksmų stebėjimas. Savistabos gebėjimas klostosi ontogenezėje, bendraujant su kitais žmonėmis, stengiantis įvertinti savo socialinį patyrimą. Savistaba yra svarbiausias pažinimo būdas, reikšminga savimonei ir savikontrolei. 19 amžiuje pabaigoje specialiai parengtas savistabos metodas buvo introspektyviosios psichologijos pagrindinis metodas. Tikėtasi, kad šiuo metodu bus galima tiesiogiai pažinti psichinių reiškinių struktūrą ir mechanizmus. Vėliau paaiškėjo, kad metodas laukiamų rezultatų neduoda, ir kaip pagrindinio psichologijos metodo buvo atsisakyta. 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje psichologija pripažįsta, kad žmogus gali save stebėti, žinoti daugelio savo išgyvenimų turinį, suprasti, įvertinti ir įsiminti savo santykius su tikrovės įvairiais reiškiniais, todėl psichologai renka savistabos duomenis (apklausia žmones, studijuoja biografijas ir savistabos žinių teikiančius kitus dokumentus), juos analizuoja, interpretuoja kartu su kitais empiriniais duomenimis.