savišvieta

savšvieta, nuolatinis savarankiškas mokymasis, kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių gautomis žiniomis ir jo praktine patirtimi. Savišvietos paskirtis – kryptingai ir sistemingai plėtoti asmens savimonę ir savivaizdį, suteikti galimybių asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve, tobulėti, plėtoti žinias, ugdyti savo pažintines galias, gebėjimus. Savišvieta padeda ugdyti visapusišką ir harmoningą asmenybę, besidominčią ne tik profesinės veiklos, bet ir kitomis sritimis (pvz., politika, estetika, dorove). Savišvietos procesą lemia vidinis žmogaus dvasinių interesų poreikis, kuris paskatina asmenį nusistatyti savo mokymosi tikslus ir žinių apimtį. Savišvieta apima savarankiškos fizinės ir protinės veiklos įgūdžių lavinimą, pažintinių galių ir gebėjimų (atidumo, atminties, dėmesio, mąstymo, vaizduotės, pastabumo, kalbos) ugdymą, suvokimą, kad būtina gerinti šių galių ir žinių lygį, profesinį pasirengimą, mokėjimą analizuoti, lyginti, išskirti pagrindinius dalykus, abstrakčiai mąstyti, gebėjimą surasti problemas ir jų sprendimo būdus. Be pažintinio ir protinio tobulėjimo, stiprinama asmens valia, ugdomi savikontrolės įgūdžiai, didinamas savarankiškumas, susiformuoja savasis Aš, sukuriamos dorinių, darbinių, estetinių, emocinių vertybių sistemos, žmogus geriau pažįsta save ir kitus. Išskiriami šie savišvietos motyvai: pažintinis interesas, noras tobulinti pažintinės veiklos gebėjimus, įvairių polinkių, pomėgių tenkinimas. Savišvieta padeda žmogui socializacijos procese, t. y. padeda formuoti žmogų kaip visuomenės narį, kuris stengiasi ne tik perimti socialines ir kultūrines vertybes, bet ir save realizuoti visuomenėje. Savišvietos pagrindiniai šaltiniai: bibliotekos, muziejai, teatrai, kino teatrai, žiniasklaida, literatūra, internetas, įvairūs būreliai, paskaitos, kursai, seminarai, atvirasis ir nuotolinis mokymas.