savtarpio kredto draugjos, kredito kooperatinės įstaigos, teikiančios paskolas savo nariams – fiziniams asmenims, daugiausia smulkiesiems ir vidutiniams pramonės ir prekybos verslininkams, ūkininkams, namų savininkams, tarnautojams.
Veikla
Savitarpio kredito draugijų kapitalas sudaromas iš jų narių stojamųjų įnašų ir pelno, valdymo sprendimai priimami kooperatiniu principu (kiekvienas narys turi po vieną balsą). Savitarpio kredito draugijos teikia savo nariams santykinai pigius trumpalaikius kreditus (dažniausiai ne ilgesniam kaip šešių-devynių mėnesių laikotarpiui), kurie apdraudžiami vekseliais, vertybiniais popieriais, prekėmis, prekybiniais dokumentais, žeme, nekilnojamuoju turtu, priima indėlius (ir iš asmenų, kurie nėra draugijos nariai).
Istorija
Pirmoji savitarpio kredito draugija įkurta 1845 dabartinėje Slovakijoje. 20 a. pradžioje pagal savitarpio kredito draugijų pavyzdį visame pasaulyje ėmė kurtis kredito unijos.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji savitarpio kredito draugija įsteigta 1873 Vilniuje, 1914 dabartinėje Lietuvos teritorijoje jų veikė 32, bet per Pirmąjį pasaulinį karą visos nutraukė veiklą. Savitarpio kredito draugijos vėl pradėjo kurtis 1924, 1930 jų buvo 23 (veikė daugiausia apskričių centruose, kur trūko kredito įstaigų). 1940 liko tik devynios savitarpio kredito draugijos, kurių bendra balanso suma sudarė apie 8,5 mln. litų. SSRS okupavus Lietuvą 1940 08 visos savitarpio kredito draugijos buvo nacionalizuotos, jų turtas perduotas Lietuvos bankui.