savivaldýbė, savivaldybės nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuriai įstatymu suteikta savivaldos teisė, ir jos valdžios institucijų visuma. Savivaldybė turi juridinio asmens statusą. Savivaldos teisę ir galią įgyvendina visuotiniais tiesioginiais rinkimais išrinkta savivaldybės taryba – savarankiška ir visoje teritorijoje vienintelė bendruomenės plėtros strategiją numatanti, jai įgyvendinti skiriamas lėšas valdanti ir įvykdymą visais aspektais kontroliuojanti bendruomenės valdžios institucija. Jai atskaitingos vykdomosios, kitos viešojo administravimo, kontrolės, audito, viešųjų paslaugų institucijos. Savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo institucijų sudarymo tikslas – siekti, kad būtų vykdomi įstatymai, centrinės valdžios ir savivaldybės tarybos sprendimai, įgyvendinti vietos bendruomenės interesai. Savavaldžių teritorijų bendruomenės įstatymų nustatyta tvarka per atstovaujamąsias institucijas savarankiškai tvarko viešuosius vietos reikalus, administruoja vietos gyventojams aktualius klausimus – viešosios tvarkos, gyventojų užimtumo, profesinio mokymo, vaikų ugdymo ir švietimo, visuomenės sveikatos apsaugos užtikrinimo, kultūros, sporto ir turizmo, socialinių ir komunalinių paslaugų teikimo, verslo, infrastruktūros raidos planavimo ir įgyvendinimo, vietinių mokesčių, rinkliavų nustatymo ir kita. Lėšų gaunama iš mokesčių, rinkliavų, valstybės biudžeto dotacijų, paskolų, savo įmonių ūkinės veiklos ir kita.
Savivaldybė atsirado Vakarų Europoje po 19 amžiaus viduryje vykusių revoliucijų, galutinai susiklostė ikimonopolistinio kapitalizmo laikais. Savivaldybės veiklos sfera buvo siaura. Monopolistinio kapitalizmo laikotarpiu dėl padidėjusios valstybės centralizacijos savivaldybės savarankiškumas dar labiau sumažėjo. Savivaldybės reikšmė pradėjo didėti valstybėse suaktyvėjus decentralizacijos procesui.