savižudýbė, suicdas (suicidium; lot. sui – save + cid – žudymas), tyčinis savo gyvybės nutraukimas. Daugumoje visuomenių ir konfesijų savižudybė smerkiama. Dažniausiai žudosi žmonės, kurių psichika sutrikusi (psichozė), ypač sergantys depresija, distimija, šizofrenija, t. p. alkoholizmu, narkomanija, patiriantys nevisavertiškumo kompleksą, nerimą, apatiją. Kartais žudosi ir psichiškai sveiki žmonės, pvz., apimti nevilties dėl sunkios gyvenimo situacijos (išgyvenantys netektį, egzistencinę neviltį, patiriantys finansinių sunkumų), nepagydomos somatinės ligos ar fizinių negalavimų (pvz., negalios). Didelė dalis savižudybių įvykdoma jaunystėje ir senatvėje (pvz., išėjus į pensiją ir patiriant savirealizacijos, savo reikalingumo trūkumą), t. p. dažnai žudosi išsiskyrę, bevaikiai, vieniši, nesuprasti ar žeminami, šeimoje ar giminėje jau turintys savižudžių, šeimoje konfliktus, stresą patiriantys žmonės. Polinkis į savižudybę, kaip ir psichiniai bei psichologiniai sutrikimai, būdingas kūrybingiems žmonėms, menininkams. Savižudybių pagausėja nusižudžius žymiam ar pažįstamam žmogui (tai ypač pastebima tarp jaunimo). Manoma, kad savižudybes skatina staigūs socioekonominiai pokyčiai (pvz., ekonominė krizė), socialinis mobilumas ir sudėtingi socialiniai santykiai. Dažniau žudosi vyrai (apie 4 kartus dažniau nei moterys; išskyrus Kiniją, kur nusižudo daugiau moterų), bet moterys dažniau mėgina žudytis. Tai kartais aiškinama vyrų polinkiu rinktis žiauresnius ir veiksmingesnius savižudybės būdus. Be to, vyrai dažnai patiria didesnį visuomenės stigmatizavimą (pvz., įsidarbinti nesugebantis vyras jaučia spaudimą išlaikyti šeimą) ir socialinių ryšių trūkumą. Kai kurie psichologai teigia, kad moterys dažniau renkasi neveiksmingą savižudybės būdą norėdamos atkreipti į save dėmesį, sulaukti pagalbos. Tokios demonstratyvios savižudybės t. p. būdingos isteriškiems (isterija) asmenims, vaikams, jaunuoliams. Šios savižudybės dažniausiai parengiamos taip, kad savižudį būtų galima išgelbėti. Dažnai savižudžiai palieka atsisveikinimo laišką. Kartais savižudybė naudojama kaip politinio protesto priemonė (pvz., R. Kalantos susideginimas 1972 protestuojant prieš sovietų okupacinę valdžią). Kai kurioms religinėms ar kitoms sektoms gali būti būdinga grupinės, arba masinės, savižudybės. Japonijoje būdavo paplitusios ritualinės savižudybės (pvz., charakiris). Senaisiais laikais drauge su mirusiuoju dažnai susidegindavo jo žmona ar tarnas. Per Antrąjį pasaulinį karą savižudžiais tapdavo japonų karo lakūnai (kamikadzės), 21 a. pradžioje – radikalieji musulmonai, vykdantys teroro aktus.
Savižudybių dažniausi būdai – pasikorimas, nusinuodijimas (vaistais, nuodais, dujomis), retesni – nusišovimas, nusiskandinimas, iššokimas iš aukštų pastatų, susideginimas, venų pjaustymas ir kita. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje įvyksta apie 1 mln. savižudybių, daugiausia (apie 40 atvejų 100 000 žm.) – Baltijos šalyse, mažiausiai – Maltoje (beveik nebūna). Tikslų savižudybių skaičių nustatyti sudėtinga, nes daugelis atvejų yra nuslepiama kaip gėdingas reiškinys. Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos iniciatyva kasmet rugsėjo 10 d. minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena, ja siekiama atkreipti dėmesį į didelį savižudybių skaičių ir ieškoti priemonių savižudybių mastui mažinti.
Savižudybės retai būna netikėtos; dažniausiai savižudžiai (apie 80 %) tam tikrais būdais perspėja aplinkinius apie ketinimą nusižudyti. Patariama tokių prisipažinimų ar grasinimų neignoruoti, išklausyti žmogų, kalbėtis su juo, paguosti ir neleisti jam pasijusti vienišam. Austrų suicidologas E. Ringelis aprašė vadinamąjį priešsuicidinį sindromą (būseną prieš savižudybę): žmogus psichologiškai užsisklendžia nuo pasaulio, padidėja jo agresyvumas sau, daugėja minčių apie savižudybę. Dėl savižudybės rizikos svarbu nedelsiant gydyti sutrikusios psichikos žmones vaistais ir psichoterapija. Valstybės dažnai vykdo savižudybių prevenciją, veikia psichologinės tarnybos. Kartais nepagydomomis ligomis sergantys ir kenčiantys ligoniai pasirenka savanorišką eutanaziją (Lietuvoje draudžiama).
Rusų fiziologas I. Pavlovas savižudybę aiškino tikslo reflekso slopinimu. Prancūzų filosofas, sociologas É. Durkheimas teigė, kad savižudybė yra susijusi su socialine dezintegracija, kai visuomenė susiskaido, išnyksta vyravusios dorinės normos, nėra naujų, žmones vienijančių tikslų, įsivyrauja materialistinės nuostatos, stiprėja individualizmas, konkurencija (kartu ir egoizmas), beprasmybės jausmas, nihilizmas, nyksta tapatybė. Individualizmu ir konkurencija paremtoje visuomenėje asmenys priversti nuolat kovoti, o nesugebėję realizuoti savo tikslų patiria psichologinį spaudimą. É. Durkheimo požiūriu galima aiškinti faktą, kad 20 a. pirmoje pusėje pagal savižudybių skaičių Europoje pirmavo žlugusios Austrijos‑Vengrijos imperijos šalys (Austrija, Vengrija, Čekoslovakija), iširus SSRS – Lietuva, Rusija, Baltarusija, Latvija, Estija. Anot prancūzų sociologo M. Halbwachso, savižudybės yra retesnės kaimo vietovėse, nes jose žmonių gyvenimo būdas paprastesnis nei mieste (nors, pvz., Lietuvos kaimuose savižudybių įvyksta daugiau). Jungtinių Amerikos Valstijų suicidologas E. S. Shneidmanas teigė, kad savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas, kurio pirminis šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai. Anot jo, savižudybės tiesioginis tikslas – sąmonės nutraukimas, pasislėpimas nuo įtampos, savižudybės metu žmogus patiria ambivalentiškumą.
LIETUVOJE savižudybė, kaip religinio kulto apraiška, pastebėta jau viduriniais amžiais. Henriko Latvio kronikoje (1225) rašoma, kad 1205 po nesėkmingo lietuvių karo žygio viename kaime pasikorė 50 moterų, kad pomirtiniame pasaulyje sutiktų savo vyrus. Petras Dusburgietis aprašė 1311 lietuvių karo žygį, kuriame patyrę pralaimėjimą daugelis karių iš sielvarto pasikorė. Vygando Marburgiečio kronikoje (1394) rašoma, kad 1336 per Pilėnų antpuolį pilies gynėjai, pamatę, kad nesugebės apsiginti, pasmaugė moteris ir vaikus, patys tarpusavyje išsižudė, viena sena moteris kirviu nužudė apie 100 vyrų ir pati sau perkirto galvą, o pilies vadas Margiris kalaviju nužudė savo žmoną ir pats persivėrė pilvą. S. Grunau apie 1510–26 veikale Kronika ir aprašymas linksmiausių, reikalingiausių ir tikrų Prūsijos žemės istorijų (Cronica und beschreibung aller lüstlichen, nützlichsten und wahren historien des namenkundigen landes zu Prewssen; 1875 išleistas Prūsijos kronikos / Preussische Chronik pavadinimu) rašė, kad ligoti, prislėgti žmonės turi teisę susideginti ar sudeginti kenčiančius savo gimines. Lietuvių tautosakoje pasakojama, kad nusižudžiusiojo siela klajoja Žemėje, kartais įsikūnija augaluose ar gyvūnuose, neduoda ramybės gyviesiems, kol nepraeina jai gyventi skirtas laikas. Neigiamą savižudybės įvaizdį lietuvių kultūroje suformavo krikščionybė.
Lietuvoje daugeliu atveju nusižudoma būnant apgirtus. Savižudybių dažniausi būdai – pasikorimas, nusišovimas (vyrų), nusinuodijimas (moterų), nusiskandinimas. Tarpukariu 100 000 gyventojų pasitaikydavo apie 10 savižudybių. Sovietmečiu Lietuva tapo šalimi, kur savižudybių rodiklis išaugo; 100 000 gyventojų 1986 teko 25,1 savižudybės (42,0 vyrų, 10,0 moterų savižudybių). Atkūrus nepriklausomybę savižudybių skaičiai ėmė dar labiau didėti ir maksimumą pasiekė 1994 – 45,8 atvejo 100 000 gyventojų (81,9 vyrų, 13,4 moterų savižudybių). Daugiausia moterų nusižudė 1996 – 100 000 gyventojų teko 17,1 savižudybės. Nuo 1993 Lietuva pirmauja pasaulyje pagal vyrų savižudybių skaičių (100 000 gyventojų 1993 teko 73,5 vyrų savižudybių). 2002 savižudybių vėl padaugėjo – 44,7 atvejo 100 000 gyventojų (80,7 vyrų, 13,1 moterų savižudybių). Savižudybių pagrindinėmis priežastimis specialistai išskiria žmonių susvetimėjimą, nepasitikėjimą aplinkiniais, beviltiškumo, beprasmiškumo jausmą, pesimistinį požiūrį į aplinką, t. p. masinį alkoholizmą. Įstojus į Europos Sąjungą savižudybių ėmė mažėti, pavyzdžiui, 100 000 gyventojų 2004 teko 40,2 savižudybės (70,1 vyrų, 14,0 moterų savižudybių), 2008 – 33,1 (58,71 vyrų, 10,8 moterų savižudybių). 2018 Higienos institutas paskelbė, kad nuo 2014 Lietuvoje savižudybių sumažėjo 20 % (2014 nusižudė 935 asmenys, 2015 – 891, 2016 – 823, 2017 – 749). 2017 pradžioje savižudybių prevenciją vykdė 40 pedagoginių psichologinių tarnybų, emocinės paramos linijos (svarbiausios – Jaunimo linija, Vaikų linija), t. p. Valstybinis psichikos sveikatos centras.
L: D. Gailienė Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje Vilnius 1998; Savižudybių prevencijos idėjos / sud. D. Gailienė Vilnius 2001.
2271