Savòjos kunigaikštỹstė (pranc. Ducato di Savoie, it. Ducato di Savoia), 1416–1720 gyvavusi Europos valstybė. Šventosios Romos imperijos dalis. Apėmė Alpių pietvakarinėje dalyje esančius Maurienne ir Aostos slėnius ir Pjemontą.
Kunigaikštystę įkūrė Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas I, suteikdamas Savojiečių valdomai Savojos grafystei aukštesnį statusą. Savojos kunigaikštystė labai sustiprėjo valdant pirmajam jos kunigaikščiui Amadėjui VIII (1439–49 antipopiežius Feliksas V), kuris prisijungė naujų žemių, rėmė menus, reformavo valstybę. 15–16 a. dėl valdovų asmeninių savybių kunigaikštystė smuko, ją kelis kartus buvo okupavusi Prancūzija.
Pagal 1559 Cateau‑Cambrésis taiką Savojos kunigaikštystės visiška nepriklausomybė buvo atkurta. Vėliau jos vidaus ir užsienio politikai didelę įtaką turėjo Savojiečių dinastijai giminingų Prancūzijos ir Ispanijos valdovų dvarai, bet dėl sumanios laviravimo tarp didžiųjų Europos jėgų politikos ir palyginti nemažos karinės galios (pvz., 1553–80 valdant Emanueliui Filibertui samdinių kariuomenė pakeista savais specialiai parengtais kariais) valstybės savarankiškumą pavyko išsaugoti.
Kunigaikštis Viktoras Amadėjus II per Ispanijos įpėdinystės karą (1701–14) sėkmingai perbėgo iš vienos kariaujančios pusės į kitą (tapo Šventosios Romos imperijos sąjungininku) ir už tai pagal karą baigusią Utrechto taiką 1713 gavo Sicilijos karalystę (dėl Habsburgų spaudimo 1720 buvo priverstas ją iškeisti į ne taip svarbią Sardinijos karalystę) ir karaliaus titulą. Vėliau Savojos kunigaikštystė buvo Sardinijos karalystės (dažniau vadintos Pjemontu‑Sardinija) dalis.