Say dėsnis

Say dėsnis (Sė dsnis, Sjaus dsnis), ekonominis dėsnis, kuris teigia, kad laisvosios rinkos sąlygomis, kai kainos, darbo užmokestis ir palūkanų normos yra lanksčios, visuminė pasiūla visada lygi visuminei paklausai ir rinkoje negali būti prekių ir paslaugų pertekliaus ar deficito. Bendroji pagamintos produkcijos vertė lygi pajamoms (darbo užmokesčio, pelno ir rentos forma), kurias gauna šiai produkcijai gaminti naudojamų gamybos veiksnių (darbo, kapitalo ir žemės) savininkai ir kurių pakanka visai pagamintai produkcijai nupirkti. Say dėsnį 1803 suformulavo prancūzų ekonomistas J.‑B. Say. Populiari Say dėsnio interpretacija skelbia, kad pasiūla pati sukuria savo paklausą. Pagal Say dėsnį, norint pasiekti visišką užimtumą ir visiškai panaudoti kitus gamybos veiksnius reikia tik padidinti visuminę pasiūlą. Say dėsnis yra viena svarbiausių idėjų, kuriomis grindžiama liberalioji rinkos savireguliacijos teorija. J. M. Keynesas ir jo sekėjai (keinsizmas) po Didžiosios depresijos griežtai kritikavo Say dėsnį, ypač jo taikymą kapitalo rinkai, nes Say dėsnis niekaip nepaaiškina ekonomikoje periodiškai kylančių perprodukcijos krizių, kai prekių ir paslaugų pasiūla gerokai didesnė už paklausą ir nacionalinė gamyba labai sumažėja.

2687