romėnų teatro Sabratoje scena (Libija; manoma, 2 a.)
scenà (lot. sc(a)ena < gr. skēnē – palapinė), teatro pastato, koncertų salės dalis – pakyla, ant kurios vaidinama, koncertuojama. Dažniausiai stačiakampė, nuo žiūrovų atskirta portalu, rampa, šonuose apribota kulisais, nugarinėje pusėje – horizontu, viršuje – paskliaučiais. Priekinė scenos dalis vadinama avanscena, galinė – arierscena. Scenoje montuojama dekoracijos, apšvietimo įranga (sufitas), ją supa pagalbinės patalpos su dekoracijų keitimo įrenginiais.
Istorija
Susiformavo antikos laikotarpiu. Senovės Graikijos teatre sudarė: skena (nuo 5 a. pr. Kr. pabaigos atliko pagalbinių patalpų, architektūrinio fono, rezonatoriaus funkciją), proskenijas (jame pasirodydavo aktoriai), orchestra (joje pasirodydavo choras). Vidurinių amžių pabaigoje, Renesanso epochos pradžioje klajojančios trupės vaidino ant judamų pakylų – padžentų.
1539 architektas S. Serlio teatre Vicenzoje įrengė sceną, kurią sudarė proskenijas ir nuožulni pakyla su perspektyvinėmis dekoracijomis (prospektas). 1585 Uffizi rūmų teatre Florencijoje architektas B. Buontalenti pirmą kartą panaudojo dekoracijų keitimo prietaisus – telarus, 1619 Teatro Farnese Parmoje architektas G. B. Aleotti – kulisus. 17 a. pradžioje Anglijoje susiformavo vadinamoji šekspyriškoji scena – žmogaus aukščio pakyla ant polių, įrengta uždarame kieme.
17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje įsivyravo dėžinė scenos konstrukcija – iš trijų pusių ir viršaus apribota gili erdvė, imta naudoti pakeliama uždanga. 18 a. viduryje Japonijoje atsirado besisukanti scena. 1884 Budapešto operos teatre pirmą kartą įrengta hidrauliniai scenos dalių kėlimo ir sukimo mechanizmai. 1896 teatre Residenztheater Miunchene pradėta naudoti sukamąjį ratą dekoracijoms keisti. 20 a. teatre buvo kuriamos naujos arba gaivinamos senos, užmirštos scenos formos, kartais vaidinimo pakylos iš viso atsisakoma.
2271