scenogrãfija (gr. skēnographia), dailės šaka – scenovaizdžio kūrimo menas: scenos erdvės, dekoracijų, kulisų, kostiumų, grimo, apšvietimo projektavimas ir įgyvendinimas. Susijusi su teatro architektūra arba vieta, kurioje vyksta spektaklis. Raida glaudžiai siejasi su dramaturgijos, režisūros, vaidybos ir vaizduojamosios dailės krypčių bei stilių kaita, technikos raida. Dažniausiai skiriama architektūrinė, skulptūrinė (erdvinė) ir tapybinė (iliuzinė) scenografija.
Istorinė apžvalga
Ankstyviausiuose teatro renginiuose, kurie vykdavo atvirose erdvėse, scenografijos vaidmenį atlikdavo gamtos elementai. Tikroviški ir sąlygiški teatro, t. p. ir scenografijos, aspektai nurodomi Indijos dramaturgijos traktate Natjašastra (maždaug 2 a. pr. Kr.–2 a. po Kristaus). Senovės Graikijos teatro scenografiją lėmė ilgainiui susiklostę teatro architektūros principai ir struktūra (orchestra, skena, proskenijas). Perteikiant teatrinio veikalo siužetą atitinkamą spektaklio scenografiją formavo gamtos reiškiniai (pvz., saulėtekis). 5 a. pr. Kr. viduryje Graikijos teatro architektūroje įsitvirtino skena, kurioje vyko graikų daugelio tragedijų veiksmas; pro skenoje įrengtas duris įeidavo spektaklio veikėjai, o antrame aukšte pasirodydavo dievai. Scenografijos sąvoką pirmasis paminėjo Aristotelis veikale Poetika. Euripido veikaluose minima scenos įranga – mēchanē (keltuvas skraidančių dievų efektui sukurti) ir ekkyklema (riedanti platforma, ant kurios komponuojamos dažniausiai finalinės spektaklio scenos).
Romos architektas Vitruvijus traktate Apie architektūrą (De architectura 1 a. pr. Kr.) teigia, kad scenografiją pirmasis sukūrė Agatarchas (gyveno 5 a. pr. Kr.) – tai buvo perspektyvinis vaizdas ant pastato sienos. Vitruvijus mini pinakes – ištapytus skydus, įrengiamus nišose arba tarp kolonų, t. p. periaktus (nuo 16 a. Florencijoje vadinami telarais; tai aplink savo ašį sukamos trikampės prizmės su kiekvienoje pusėje ištapytais skirtingais scenovaizdžiais). Senovės Romoje pradėjus statyti teatro pastatus graikiškoji skena virto scaenae frons – fasadu su trejomis durimis. Romėnai pradėjo naudoti ir uždangas – priekinę (aulaeum) ir galinę (siparium), ant kurios buvo ištapomi veiksmo vietą žymintys vaizdai. Parateatriniuose renginiuose veiksmo vietą ir pobūdį paryškindavo ir butaforinės detalės (vaizduojant laivų kautynes – karo laivų modeliai).
Viduramžiais susiklostė simultaninio (toje pačioje erdvėje vaizduojančio skirtingas vietas) ir emblematinio (ženkliško) scenovaizdžio principai. Bažnyčiose vykstančių liturginių dramų scenovaizdį atstojo bažnyčių interjerai; kartais buvo kuriamos savarankiškos struktūros – platea, ant kurių vykdavo veiksmas (tokias 15 a. pradžioje projektavo F. Brunelleschi), ir jas supančios dengtos pakylos, vaizduojančios Biblijoje minimas vietoves.
S. Serlio. Scenovaizdis tragedijai (raižinys iš knygos Architektūra d. 2 1545, Nacionalinė biblioteka Milane)
Renesanso epochos teatre siekta sukurti tikrovės iliuziją. Statant iš naujo atrastus Terencijaus Afro ir Plauto kūrinius, suformuota vadinamoji Terencijaus scena – viduramžių dengtas pakylas primenančių segmentų eilė su uždangomis. Scenografijos raidai įtakos turėjo išplėtota perspektyvos teorija. 1508 Ferraroje buvo pastatytas pirmasis perspektyvinis Pellegrino da Udine’s (1480–1545) scenovaizdis L. Ariosto veikalui La Cassaria. Perspektyvinius scenovaizdžius kūrė ir B. Peruzzi. Vitruvijaus mokinys S. Serlio parašė traktatą Architektūra (1545); jo 2 tome pateikė patarimų, kaip teatro vaidinimui skirtą vietą įrengti bet kokioje stačiakampėje patalpoje. Jis siūlė naudoti 3 nuolatinius perspektyvinius scenovaizdžius: tragišką (didingi pastatai su kolonomis), komišką (miesto gatvė su balkonais ir parduotuvėmis) ir satyrinį (medžiai, uolos).
A. Palladio ir V. Scamozzi Vicenzoje suprojektavo ir pastatė pirmąjį nuolat veikiantį teatrą – Teatro Olimpico (atidarytas 1585), kuriame buvo įkūnyta antikinio teatro idėja: žiūrovų vietos suprojektuotos pusračiu, sceną užbaigė architektūrinė konstrukcija su 3 arkinėmis angomis, pro kurias buvo matyti penkių gatvių perspektyva. 1588 teatrą su architektūriniu scenovaizdžiu V. Scamozzi suprojektavo Sabbionetoje (Lombardijos sritis). B. Buontalenti (1531–1608), dirbdamas didikų Medici giminei, suprojektavo scenos įrangos mechanizmų. Architektas G. B. Aleotti Farnese teatre (atidarytas 1618) prieš proskeniją suprojektavo scenos portalą, kuris atskyrė žiūrovus nuo aktorių. 1585 Italijoje pradėti naudoti dekoracijų keitimo prietaisai – telarai. Italijos teatro struktūra (pusapskritė žiūrovų salė, proskenijas, scena ir už jos esanti erdvė dekoracijoms) išliko populiari iki 18 amžiaus.
17 a. G. B. Aleotti pasiūlė grioveliais slankiojančių plokščių, ant kurių ištapyti įvairūs vaizdai, sistemą; ją su scenos technika ištobulino G. Torelli (1608–78), dirbęs 17 a. 5 dešimtmetyje Venecijos Teatro Novissimo. A. Parigi (1606–56) scenovaizdžiui kurti pasitelkė apšvietimą, kurį reguliavo su šviesą atspindinčiais įrenginiais. 1638 išleista N. Sabbatini (1574–1654) knyga Teatro scenų ir mašinų konstravimo vadovas (Practica di fabricar scene e machine ne’ teatri). 1640 išleistoje vokiečio J. Furttenbacho (1591–1667) knygoje Pramogų architektūra (Architectura Recreationis) aiškinama apie teatro pastatų architektūrą, scenografiją, scenos techniką, apšvietimą.
G. Torelli. Scenovaizdžio eskizas P. Corneille’io tragedijai Andromeda (F. Chauveau raižinys iš P. Corneille’io knygos Andromeda 1650)
Itališko teatro sampratą su nuolatiniu portalu už proskenijo ir keičiama scenografija Anglijoje įtvirtino architektai I. Jonesas, Chr. Wrenas, Prancūzijoje – J. Le Mercier, sudėtingesnė scenografijos sistema buvo naudojama daugiausia statant operas. Daugelyje Europos šalių dirbusi italų Bibbienų šeima įtvirtino puošnių barokinių scenovaizdžių sampratą; F. da Bibbiena, pritaikęs kampinę perspektyvą, sukūrė tikroviškesnį vaizdą. 18 a. viduryje kilus susidomėjimui antikine kultūra ir neoklasicistiniam sąjūdžiui, teatre pradėta siekti istoriškumo, aktoriai pradėjo vilkėti vaizduojamą epochą atitinkančius kostiumus. Tobulėjant apšvietimo technikai, scenovaizdžiai tapo tikroviškesni: Ph. Loutherbourgas naudodamas permatomas uždangas kūrė norimus šviesos efektus. Teatro apšvietimą patobulino ir F. P. A. Argand’o (1750–1803) išrasta kaitinamoji lempa.
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje scenografiją dažnai kūrė architektai, interjero dekoratoriai – Ch. Percier ir P. F. L. Fontaine’as, kurie kūrė neoklasicizmui ir ampyro stilistikai artimą scenografiją. P. Ciceri (1782–1868) baletuose įtvirtino tapybiškus romantinius scenovaizdžius, K. F. Schinkelis pradėjo romantinio vaizdingumo paieškas, A. Sanquirico (1777–1849) kūrė sudėtingus, dekoratyvius, tapybinius scenovaizdžius. 19 a. susiklosčiusi teatro, kaip reginio, samprata skatino naudoti daug sceninės technikos, su kuria buvo vaizduojamos efektingos vulkanų išsiveržimų, audrų scenos, antgamtiškų būtybių pasirodymai ir išnykimai, naudojant laterna magica buvo projektuojami judantys vaizdai. Scenografijos vaizdingumui įtakos turėjo 19 a. pirmoje pusėje plitęs ir scenografijoje pritaikytas dujinis apšvietimas.
Nuo 19 a. 3 dešimtmečio stiprėjo scenografijos realistinės kryptys, siekta tiksliai atkurti veiksmo vietą, interjerą, buvo naudojami tikri baldai ir daiktai. Kompozitorius R. Wagneris savo operų pastatymuose taikė Gesamtkunstwerk (vieningo meno kūrinio) sampratą – visi spektaklio elementai turėjo tarnauti bendrai idėjai, kurią įgyvendinti padėjo ir G. Semperio suprojektuotas Bayreutho teatro pastatas. Jo operų spektakliuose buvo visiškai užtemdoma žiūrovų salė, scenografijoje buvo laikomasi romantinio stiliaus principų. Meiningeno teatro gastrolės Europoje turėjo įtakos kitų šalių realistinės scenografijos raidai.
19 a. 8 dešimtmetyje įsitvirtino natūralistinė teatro ir scenografijos pakraipa. Ją propagavo režisierius A. Antoine’as, režisierius K. Stanislavskis, dirbęs Maskvos dailės teatre su scenografais K. Korovinu, A. Golovinu, M. Dobužinskiu. R. Wagnerio idėjos paskatino simbolizmo šalininkus P. Fort’ą ir A. Lugné‑Poe ieškoti atsvaros įsitvirtinusiai natūralistinei spektaklio vaizdo sampratai siekiant kuo paprastesnės scenografijos. Simbolizmo kryptį scenografijoje praplėtė tapytojai M. Denis, P. Bonnard’as, O. Redonas ir kiti, plėtojo A. Appia ir E. G. Craigas, spektaklio vaizdą formavę apšvietimu, siekę apibendrintos, sąlyginės įvaizdžių kalbos, priešinęsi natūralizmui ir iliustratyvumui. Įgyvendinti šias idėjas pavyko 19 a. 9 dešimtmetyje išplitus elektros apšvietimui. 19 a. pabaigoje Europos teatro kultūrą veikė ir Rytų teatro – no ir kabuki – principai.
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais pradėta eksperimentuoti, ieškoti artimesnių scenos ir žiūrovų erdvės architektūrinių ryšių; tai lėmė ir novatoriškus scenografijos sprendimus, kuriuos įtvirtino M. Reinhardtas ir J. Copeau. Buvo eksperimentuojama siekiant sąlygiško, dinamiško, neiliustruojančio veiksmą vaizdo. Rusijoje tokius tikslus kėlė V. Mejerholdas, kuris teatre ieškojo futurizmo ir konstruktyvizmo formų; su juo dirbo dailininkai K. Malevičius, L. Popova, E. Lisickis ir kiti, scenografijoje naudoję kinetinius elementus. Konstruktyvizmas būdingas A. Tairovo spektakliams, su juo bendradarbiavo dailininkė A. Exter. Šiuo laikotarpiu scenografai J. Annenkovas, A. Rodčenko, V. Tatlinas stengėsi kurti veikalo neiliustruojančius sąlygiškus, struktūriškus erdvinius scenovaizdžius.
Retrospektyvinės scenografijos kryptis, susijusi su atskirų kultūros epochų studijomis ir įvairių motyvų dekoratyvia stilizacija, būdinga 20 a. 1 dešimtmetyje prasidėjusiems Rusų sezonams. Pakviesti S. Diagilevo, scenografiją ir kostiumus operoms ir baletams kūrė A. Benua, L. Bakstas, N. Gončiarova ir kiti. Spektakliuose jie interpretavo rusų folkloro, Rytų kultūros elementus, ieškojo ypatingos spalvinės ir grafinės kuriamų scenovaizdžių išraiškos, atsisakė linijinės perspektyvos. Šių dailininkų kūryba veikė ne tik teatro dailę, bet ir visą 20 a. pirmos pusės vaizdinę kultūrą. Vėliau iš Rusų sezonų kilusiai Rusų baleto trupei scenografiją kūrė P. Picasso, C. Chanel, H. Matisse’as, S. Dalí ir kiti modernizmo epochos dailininkai.
N. Gončiarova. Scenovaizdžio eskizas N. Rimskio‑Korsakovo operai Auksinis gaidelis (1913; © LATGA / ADAGP, 2020)
K. von Appen. Scenovaizdžio maketas B. Brechto pjesei Kaukazo kreidos ratas (1954)
Vokietijoje režisierius L. Jessneris plėtojo ekspresionistinio teatro idėją – su dailininku E. Pirchanu (1884–1957) iš laiptų ir platformų kūrė struktūriškas erdves, kurių vaizdinei įtaigai buvo svarbus apšvietimas. E. Piscatoras, B. Brechtas išplėtojo savo teatro sampratas, minimalistiniai jų spektaklių scenovaizdžiai dažniausiai buvo papildomi vaizdo projekcijomis. 20 a. pirmoje pusėje Jungtinių Amerikos Valstijų teatre vyravo realistinės tendencijos; ryškiausias atstovas – D. Belasco. Jo idėjoms priešinosi Europoje patirties įgavę scenografai R. E. Jonesas (1887–1954), Lee Simmonsas ir kiti. Poetinio realizmo kryptį plėtojo J. Mielzineris (1901–76). 20 a. antros pusės scenografijoje skiriamos kelios pagrindinės kryptys: toliau plėtojama realistinė tradicija; klasikinio repertuaro operų ir baletų pastatymams būdingos tapybinės dekoracijos; erdvinė architektoniška scenografija; konceptuali šiuolaikinė scenografija, derinanti kelis principus; scenovaizdžiai, kuriami naudojant šiuolaikines vaizdo kūrimo technologijas (visų krypčių scenografijoje svarbus dėmesys apšvietimui).
20 a. 7 dešimtmetyje moderniais scenografijos ieškojimais išsiskyrė Čekijos teatras, labiausiai – dailininkas J. Svoboda, kuris naudoja architektoniškos struktūros vaizdo projekcijas. Nuo 1967 Prahoje rengiamos Scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalės.
20 a. paskutiniame ketvirtyje išryškėjo aplinkos teatro (environmental theater – Jungtinių Amerikos Valstijų teatro teoretiko R. Schechnerio terminas) tendencijos, kuriose teatrinis veiksmas ir žiūrovas atsiduria toje pačioje erdvėje. Tokio tipo spektakliai būdingi Prancūzijoje veikusiam Saulės teatrui (Théâtre du Soleil, režisierė A. Mnouchkine), Lenkijoje dirbusiam J. Grotowskiui. Susiklostė naujas reiškinys – visus arba daugumą spektaklio komponentų kuria vienas asmuo – teatro dailininkas. Tokių spektaklių sukūrė F. Zeffirelli, J.‑P. Ponnelle’is, T. Kantoras, J. Szajna, R. Wilsonas ir kiti.
Lietuvos scenografija
Lietuvoje jėzuitų kolegijos (vėliau – Vilniaus akademijos) mokykliniuose teatruose Vilniuje (nuo 1570), Kražiuose, Žadiškėse rengtuose spektakliuose vaidinta simultaninėje, vėliau sukcesyvioje scenoje su keičiamomis dekoracijomis (naudoti telarai, nuo 17 a. vidurio – kulisai). 17 a. 4–5 dešimtmetyje Žemutinėje pilyje Vilniuje įrengtame teatre karaliaus Vladislovo IV Vazos iniciatyva pastatytose operose naudoti architekto A. Locci (1601–60) sukurti scenovaizdžiai ir scenos technika. 18 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusiuose didikų teatruose (Radvilų – Nesvyžiuje, Oginskių – Slanime, Tyzenhauzų – Gardine) naudota sudėtinga scenos įranga, dekoracijas tapė K. Otoselskis, A. Głowackis.
1785 lenkų režisierius, aktorius W. Bogusławskis Vilniuje įsteigė miesto teatrą, kuris veikė pritaikytuose Oskierkų, 1796–1845 – Radvilų rūmuose. Spektakliams dekoracijas kūrė pats W. Bogusławskis, A. Smuglevičius. Teatrui įsikūrus Vilniaus rotušėje spektaklius dekoravo J. Rustemas, J. H. Głowackis, romantinių scenovaizdžių 19 a. viduryje sukūrė V. Dmachauskas, teatro dekoratoriumi dirbo M. Januševičius. Po 1863 sukilimo Vilniuje vaidinusioms rusų trupėms dekoracijas kūrė dailininkai vilniečiai A. V. Žametas, A. Straussas. Stilistiškai vientisų, simbolistinio stiliaus scenovaizdžių sukūrė F. Ruščicas (J. Słowackio Lilia Veneda 1909), nesukurtai operai Jūratė scenovaizdžių eskizų nupiešė M. K. Čiurlionis.
1922 Kaune įkurto Valstybės teatro pirmiesiems spektakliams scenografiją sukūrė tapytojai A. Varnas, P. Kalpokas, V. Didžiokas. A. Olekos‑Žilinsko pastatytam V. Krėvės Šarūnui (1929) stilizuotus scenovaizdžius sukūrė A. Galdikas. Analizuodamas statomo veikalo dramaturginę ir istorinę medžiagą, nemažai retrospektyvinio stiliaus scenovaizdžių operos, dramos ir baleto spektakliams sukūrė M. Dobužinskis. Erdvines, konstruktyvistines dekoracijas kūrė Paryžiuje mokęsis S. Ušinskas. Lietuvių liaudies meną ir Europos dailės stilius studijavęs L. Truikys kūrė įvairios stilistikos scenovaizdžius ir kostiumus, nuo 20 a. 4 dešimtmečio pabaigos garsėjo kaip spektaklio vaizdinių ir muzikinių formų sintezės ieškotojas. Šiuo laikotarpiu dekoratyvias, tapybiškas scenografijos tendencijas puoselėjo O. Dubeneckienė, realistinę kryptį – V. Palaima, scenovaizdžių sukūrė dailininkai T. Kulakauskas, A. Gudaitis, V. Andriušis ir kiti.
Po SSRS okupacijos kultūroje įsigalėjus direktyviniam socialistiniam realizmui, scenografijoje kurį laiką įsitvirtino spektaklio veiksmą ir vietą iliustruojantys natūralistiniai scenovaizdžiai. 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje prasidėjus kultūriniam atšilimui dailininkai J. Jankus, J. Surkevičius, R. Songailaitė‑Balčikonienė, J. Čeičytė ieškojo apibendrintų scenovaizdžio formų, sąlygiškesnių sprendimų. Stilizuotų, dekoratyvių scenovaizdžių sukūrė D. Mataitienė, J. Malinauskaitė, F. Navickas. Panevėžio dramos teatre lakoniškais scenografijos sprendimais išsiskyrė architektas A. Mikėnas, Šiaulių dramos teatre kūrė scenografė J. Taujanskienė. Lėlių teatro srityje atsinaujinimas susijęs su ekspresyviais, plastiškais dailininko ir režisieriaus V. Mazūro scenovaizdžiais bei lėlėmis, jo kūrybos principus tęsia J. Skuratova (g. 1974).
baleto Šecherazada scena (1959, pagal N. Rimskio‑Korsakovo muziką, baletmeisteris B. Kelbauskas, dailininkė R. Songailaitė‑Balčikonienė; © LATGA, 2020)
G. Verdi operos Don Karlas scena (Lietuvos operos ir baleto teatras, 1981, režisierė N. Krotkutė, dailininkas L. Truikys)
20 a. 9 dešimtmetyje konceptualių scenovaizdžių dramos spektakliams sukūrė A. Jacovskis, V. Idzelytė, scenos apšvietimo projektų A. Žibikas, operos, baleto spektakliams – H. Ciparis. Scenografijos srityje dirbo grafikai V. Kalinauskas, R. V. Gibavičius, keramikas J. Arčikauskas. Scenografai J. Paulėkaitė, R. Kriščiūnaitė, V. Narbutas sukūrė konceptualių scenovaizdžių įvairaus žanro spektakliams. Novatoriškų scenovaizdžių su vaizdo projekcijomis sukūrė skulptorius M. Navakas, tapytojas ir videomenininkas G. Makarevičius, oparto, instaliacijų principams artimų scenovaizdžių – Ž. Kempinas. 20 a. 10 dešimtmetyje įkurta (veikė 5 m.) aplinkos teatro trupė Miraklis; vadovė dailininkė V. Vaičiūnaitė savo spektaklių scenografijai rinkosi miesto įvairias erdves.
21 a. pradžioje įvairios stilistikos scenovaizdžių sukūrė dailininkai A. Šimonis, B. Ukrinaitė, R. Skrebūnaitė, M. Jacovskis, R. Valčik, G. Brazytė, M. Šiaulytytė, M. Vosyliūtė, L. Luišaitytė, K. Daujotaitė, savitų teatro kostiumų – scenografės A. Jacovskytė, V. Galeckaitė‑Dabkienė, kostiumų dizaineriai J. Statkevičius, S. Straukaitė, A. Pogrebnojus ir V. Simanavičiūtė. Įsikūrus daugeliui nevalstybinių teatrų, atsiradus naujoms, netradicinėms vaidybos aikštelėms (Menų spaustuvė Vilniuje, Menų dokas Klaipėdoje), scenografijos sprendimai tapo sąlygiški, dažnai naudojamos įvairios vaizdo atkūrimo technologijos. Lietuvos teatruose scenovaizdžių yra sukūrę užsienio šalių dailininkai: R. Wilsonas, V. Okunevas, M. Šemiakinas, M. Melbye (g. 1955), M. Levine’as (g. 1961), P. Farmeris (g. 1941; visi – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre), A. Freibergas (Kauno dramos teatre) ir kiti.
spektaklio P. Vaičiūno Patriotai scena (Jaunimo teatras Vilniuje, 2008, režisierius J. Vaitkus, scenografas G. Makarevičius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė S. Straukaitė, © LATGA, 2020)
Scenografijos mokoma nuo 1947 Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute įsteigus Teatro dekoracijos katedrą (iki 1949 vadovavo L. Truikys). 1951 įsteigtame Lietuvos dailės institute (sujungus Kauno ir Vilniaus dailės institutus) Teatro dekoracijų studijai 1947–76 vadovavo V. Palaima, 1976–82 – H. Ciparis; vėliau scenografiją dėstė V. Mazūras, A. Jacovskis, V. Idzelytė.
Nuo 1925 Lietuvoje rengiamos scenografijos parodos. Sovietinės okupacijos metais Vilniuje, Taline ir Rygoje rengtos Baltijos scenografijos trienalės. Nuo 1995 Lietuvos dailininkai dalyvauja scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalėse Prahoje (eksponuoti J. Arčikausko, A. Jacovskio, Ž. Kempino, J. Paulėkaitės ir kiti kūriniai). Scenovaizdžių ir teatro kostiumų eskizus, teatro kostiumus, butaforijos objektus kaupia ir saugo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus Vilniuje.
L: Lietuvos scenografija / sud. G. Aleksienė Vilnius 1968; Scenos alchemikas: Liudas Truikys / sud. R. Bitinaitė‑Širvinskienė Kaunas 2004; V. Вeriozkin Iskusstvo scenografii mirovogo teatra. Ot istokov do serediny XX veka Moskva 1997, Iskusstvo scenografii mirovogo teatra. Vtoraja polovina XX veka Moskva 2001; G. C. Izenour Theater Design New Haven 1997; O. G. Brockett, M. Mitchell, L. Hardberger Making the Scene: A History of Stage Design and Technology in Europe and the United States San Antonio 2010; Theatre and Performance Design: A Reader in Scenography Routledge 2010.
1310