scherzo (it. pokštas), skèrco, instrumentinės muzikos žanras; greito tempo, 3 dalių metro pjesė. Linksmo, juokaujamo, kartais lyrinio, patetinio pobūdžio, dažniausiai 3/4 arba 3/8 metro. Turi netikėtų melodinių arba ritminių efektų. Ankstyvuoju baroko laikotarpiu scherzo terminu vadinta juokaujamo pobūdžio madrigalai (C. Monteverdi rinkinys Scherzi musicali 1607, 1632). Scherzo pavadinta J. S. Bacho partitos klavyrui a‑moll priešpaskutinė dalis.
Raida
Klasicizmo epochoje (18 a. pabaiga–19 a. pradžia) scherzo įgijo 3 dalių (dažniausiai 3 dalių sudėtinę) formą su vidurine dalimi – trio ir tapo ciklinio kūrinio (simfonijos, sonatos, kvarteto) dalimi; pirmą kartą tokį scherzo vietoj menueto pavartojo L. van Beethovenas. Scherzo ciklinėse formose vėliau ėmė vartoti ir kiti kompozitoriai (R. Schumannas, H. L. Berliozas).
19 a. plėtojantis instrumentinei lyrikai, scherzo dalis trio t. p. tapo lyriška, lėtesnio tempo, melodingesnė (scherzo trio dalis F. Chopino sonatoje b‑moll), scherzo susiklostė kaip savarankiškas instrumentinės muzikos žanras – tapo išplėtotų kontrastinių dalių, patetiška, dramatiška pjesė, dažnai derinanti kelių skirtingų formų bruožus (F. F. Chopino 4 scherzo fortepijonui). Orkestrinėje muzikoje scherzo irgi tapo savarankišku išplėtotu kūriniu, bet išlaikė tą pačią nuotaiką, tempą ir metrą (F. Mendelssohno‑Bartholdy Scherzo iš muzikos W. Shakespeare’o komedijai Vasarvidžio nakties sapnas). Besiplėtojanti programinė simfoninė poema veikė ir simfoninio scherzo programiškumą: atsirado simfoninių scherzo, sukurtų pagal poeto kūrinius (P. Dukas simfoninis scherzo Burtininko mokinys pagal J. W. Goethe). 20 a. scherzo vartotas neoklasicistinio stiliaus kūriniuose (S. Prokofjevo moteriškasis scherzo iš II koncerto fortepijonui).
Scherzo Lietuvos muzikoje
Lietuvoje scherzo sukūrė V. Bagdonas, E. Balsys, V. Barkauskas, B. Budriūnas, J. Domarkas, B. Dvarionas, J. Gruodis, J. Juzeliūnas, J. Karosas, T. Makačinas, A. Malcys, S. Šimkus, J. Tamulionis, S. Vainiūnas.
1915