scholãstika (lot. scholastica < gr. scholastikos – mokyklinis, mokytas), vidurinių amžių mokslo, teologijos, filosofijos kryptis ir metodas, įsigalėjęs Vakarų ir Vidurio Europoje, Bizantijoje.
Svarbiausi bruožai
Analogiškų filosofijos krypčių būta ir Kinijos, Indijos, islamo filosofijoje. Scholastinė filosofija rėmėsi krikščionybės dogmomis, kurias buvo siekta racionaliai pagrįsti, susieti su antikos filosofija. Jų teisingumas įrodinėtas formaliosios logikos priemonėmis. Mąstymo pagrindinis metodas – dedukcija, forma – silogizmas. Platono, Aristotelio, Naujojo Testamento, Bažnyčios tėvų tekstai buvo pagrindinis šaltinis, kuriuo rėmėsi scholastai. Pradžią davė vėlyvosios antikos filosofija (Proklas), patristika, kuri Aristotelio, Platono, ir kitų antikos filosofų idėjų veikiama sistemino svarbiausias krikščioniškas tiesas, formulavo metodo principus. Vienas scholastikos pradininkų Eriugena išvertė iš graikų į lotynų kalbą daug patristikos veikalų, atvėrė Vakarų Europai graikų teologinę tradiciją. Buvo daugybė krypčių ir mokyklų – J. Dunso Škoto, W. Ockhamo sekėjai, tomizmas, averoizmas. Skiriami trys laikotarpiai: ankstyvoji, vidurinė ir vėlyvoji scholastika.
Henriko Frimariečio paskaita (dailininkas Laurentius de Voltolina, 13 a., piešinys Henriko Frimariečio knygoje Etika)
Ankstyvoji scholastika
Ankstyvajai scholastikai (9–12 a.) būdinga platonizmas (šv. Augustino įtaka), kurio pagrindinis centras buvo Chartres’o mokykla. Šio laikotarpio svarbiausi atstovai – Eriugena, Anzelmas Kenterberietis, teigęs tikėjimo viršenybę prieš protą ir jam prieštaravęs P. Abelardas. Ginče dėl universalijų išsiskyrė realizmas (Vilhelmas Šampietis) ir nominalizmas (Roscelinas).
Vidurinis scholastikos laikotarpis
Viduriniu laikotarpiu (12–13 a.), labiau susipažinus su Aristotelio kūriniais, arabų ir žydų filosofija, daug įtakos įgijo aristoteliškos kryptys – averoizmas ir tomizmas, platonizmo įtaka sumenko. Šiuo laikotarpiu gausiai steigti universitetai. Scholastikos centru tapo Paryžiaus universitetas. Dėl intelektualinės įtakos universitetuose varžėsi pranciškonai (įžymiausias jų – J. Dunsas Škotas) ir dominikonai (Tomas Akvinietis, Albertas Didysis). Gamtamokslinė kryptis (R. Baconas, R. Grosseteste’as ir kiti) pabrėžė eksperimento ir jo rezultatų išreiškimo matematine kalba svarbą.
Vėlyvoji scholastika
Vėlyvuoju laikotarpiu (13–14 a.) įsigalėjęs tomizmas įgavo racionalų ir sistematizuotą pobūdį. Teologija atsiskyrė nuo mistikos. Buvo plėtota gamtos filosofija, formavosi gamtotyrinis mąstymo būdas. Šio laikotarpio svarbiausias atstovas buvo W. Ockhamas, kuris teigė paprastumo principą, reikalavo mokslą atskirti nuo teologijos.
Antroji scholastika
Kaip reakcija į reformaciją 16–17 a. atgimė vadinamoji antroji scholastika. Joje vyravo jėzuitų mokykla (L. de Molina, F. Suárezas, G. Vásquezas, apie 1550–1604, ir kiti), kuri plėtojo tomizmo filosofiją. 19 amžiaus pradžioje, suaktyvėjus medievistikos tyrinėjimams, kilo neoscholastika. Scholastika labai prisidėjo prie logikos pažangos – kurta teiginių logika, plėtota modalinė logika, loginė semantika, semantinių antinomijų teorija, R. Lulijus sukūrė pirmąją loginę mašiną.
Scholastika Lietuvoje
Lietuvoje scholastika filosofija buvo dėstoma nuo 16 a. pirmos pusės iki 18 a. vidurio Vilniaus universitete, Kražių, Kauno, Gardino, Paparčių, Raseinių, Seinų, Ašmenos kolegijose ir vienuolynų mokyklose. Dažniausiai remtasi antrosios scholastikos teoretikų interpretacijomis. Ginče dėl universalijų labiausiai buvo paplitęs nuosaikusis realizmas (M. Smigleckis) ir nuosaikusis nominalizmas (T. Požeckis). Z. Kriūgeriui (1661–1710) buvo būdingos tam tikros averoistinės pažiūros. 20 a. trečiame dešimtmetyje ėmė plisti neoscholastika.
L: R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Vilnius 2004.