scholãstinė ekonòminė mints, vidurinių amžių (11–17 a.) scholastikos filosofinės krypties mokslinis palikimas ekonomikos klausimais.
Scholastinės ekonominės minties skiriamasis bruožas – ekonominių teiginių religinis pagrindimas, rėmimasis autoritetais (pirmiausia Šventuoju Raštu, kanonų teise, patristine ekonomine mintimi) kaip svarbiausiu tiesos šaltiniu. Scholastinė ekonominė mintis apima ir vadinamąją vėlyvąją kanoninę ekonominę mintį.
Žymiausi atstovai: Tomas Akvinietis, J. Buridanas, Šventasis Antoninas Florentietis (1389–1459).
Svarbiausios idėjos
Scholastinę ekonominę mintį sukūrė ne profesionalūs ekonomistai, o teologai ir teisininkai, kurie, sujungę graikų filosofiją ir Bibliją, suformulavo krikščioniškąsias žmonių ekonominės elgsenos taisykles. Scholastinė ekonominė mintis daugiausia nagrinėjo ekonominių mainų teisingumo, palūkanų, pinigų ir privačios nuosavybės klausimus. Ekonominių mainų teisingumas buvo apibūdinamas iš antikos mąstytojų perimta vadinamosios teisingos kainos sąvoka. Scholastinės ekonominės minties požiūriu, teisinga prekių kaina, leidžianti išvengti vienų bendruomenės narių pasipelnymo kitų sąskaita ir palaikanti visuomenės harmoniją, turi būti pagrįsta gamybos sąnaudomis ir santykinai nepriklausoma nuo prekių paklausos. Šia sąvoka scholastai apeliavo į kainą nustatančio asmens sąžinę: jis neturėtų nustatyti kitiems už parduodamą prekę aukštesnės kainos, nei sutiktų sumokėti pirkdamas prekę pats. Palūkanų ėmimo klausimu scholastinės ekonominės minties atstovai, remdamiesi Aristoteliu, nepritarė lupikavimui, kaip vienam nepagrįstai lengvų, nesusijusių su darbine veikla praturtėjimo būdų. Plėtojantis prekybiniam ir skolinamajam kapitalui scholastinė ekonominė mintis sušvelnino ankstesnį Bažnyčios draudimą imti palūkanas ir išskyrė atvejus, kai jų ėmimas yra pateisinamas (pvz., pinigų skolintojas patyrė žalos dėl skolininko veiksmų, skolintojas produktyviai dalyvauja skolininko versle, pradelstas skolos grąžinimo terminas).
16 a. antroje pusėje, kai scholastika dar vyravo Europos filosofijoje, bet buvo reformuota ir žinoma antrosios scholastikos pavadinimu, didžiulis kainų kilimas, pirklių bankrotai, amatų nuosmukis vėl paskatino teologus svarstyti ekonomines problemas. Scholastinės ekonominės minties tyrinėjimų centru šiuo laikotarpiu tapo Salamancos mokykla (susikūrusi Salamancos universitete, Ispanijoje), vienas įtakingiausių atstovų – L. de Molina. Šios mokyklos mąstytojai iškėlė idėją, kad žmogus negali žinoti teisingos prekės kainos, nes ją lemia daug įvairių ir nuolat kintančių veiksnių, davė pradžią pinigų perkamosios galios pariteto teorijai, įtraukė į pinigų pasiūlos sudėtį kartu su monetomis banknotus, čekius ir vekselius, paaiškino didėjančią infliaciją didėjančiu pinigų kiekiu apyvartoje (aukso ir sidabro įvežimu į Europą iš Ispanijos kolonijų Amerikoje). L. de Molina tapo vienu pirmųjų teologų, pripažinusių prekybos ekonomines funkcijas ir kreditavimo svarbą šalies ūkiui, pinigams, kaip ir kitoms prekėms, pritaikė paklausos ir pasiūlos sąvokas.
Scholastinė ekonominė mintis Lietuvoje
Lietuvoje scholastinė ekonominė mintis susiformavo palyginti vėlai, 16 a., ir siejama su kontrreformacijos judėjimu. Ekonominiais klausimais iš Lietuvos scholastų daugiausia rašė M. Smigleckis, P. Skarga. M. Smigleckis knygoje Apie palūkanas (O lichwie 1596, pirmasis ekonomikos veikalas Lietuvoje, išlikęs iki mūsų laikų) gynė jau daugelio ankstesnių scholastinės ekonominės minties atstovų iškeltą nuomonę, kad palūkanos už paskolas, skirtas investicijoms, yra pagrįstos, bet imti jas už paskolas vartojimui yra neleistina. Teisinga kaina, M. Smigleckio požiūriu, nusistovi rinkoje savaime (be specialaus teisinio reguliavimo), kai joje nėra monopolijų, kitų dirbtinių prekybos apribojimų ir sudaromos vienodos galimybės prekiauti visiems. Scholastinė ekonominė mintis Lietuvos ekonomikos moksle vyravo iki 18 a., kai šalies ūkinė ir politinė suirutė lėmė scholastikos krizę ir fiziokratizmo idėjų įsigalėjimą Vilniaus universitete.
1305
teisinga kaina; Salamancos mokykla; patristinė ekonominė mintis