Schweinfurt

Schweinfurt (Švenfurtas), miestas Vokietijoje, Bavarijos šiaurės vakarinėje dalyje, į šiaurės rytus nuo Würzburgo, Maino dešiniajame krante.

53 300 gyventojų (2020). Upių uostas (nuo 1963 – Reino–Maino–Dunojaus vandens kelio dalis). Geležinkeliai ir plentai į Würzburgą, Niurnbergą. Metalo gaminių (rutulinių guolių), variklių, tekstilės pramonės mašinų, dviračių ir jų dalių, automobilių dalių, siuvamųjų mašinų gamyba, chemijos (dažų), elektronikos, maisto (alaus) pramonė. Schweinfurto apylinkėse auginama vynmedžiai, daržovės, prieskoniniai, vaistiniai augalai. Würzburgo‑Schweinfurto specialioji aukštoji (taikomųjų mokslų) mokykla. Biblioteka. Georgo Schäferio (19 a. vokiečių tapyba), Otto Schäferio (15–16 a. iliustruoti spaudiniai), gamtotyros, senosios gimnazijos muziejai, dailės galerija. Miesto, lėlių teatrai.

2271

Architektūra

Bažnyčios: Šv. Jono (13–15 a.), Išganytojo (pašventinta 1412, dabartinį pavidalą įgavo 18 a., rekonstruota 1953), Šv. Kilijano (1953, architektas H. Schädelis, vitražai, dailininkas G. Meistermannas). Renesansinė rotušė (1572, architektas N. Hofmannas), senoji gimnazija (1582, dabar muziejus), arsenalas (1590).

2271

Istorija

Dabartinio Schweinfurto vietoje žmonių gyventa nuo ikiistorinių laikų, bet rašytiniuose šaltiniuose miestas pirmą kartą paminėtas 791. Greta Schweinfurto apie 1000 stovėjo Šiaurės Bavarijos įtakingiausių didikų Schweinfurto markgrafų pilis (dėl nesutarimų su Vokietijos karaliais 11 a. pradžioje markgrafų įtaka miestui sumažėjo). 13 a. viduryje Schweinfurtas jau turėjo gynybines sienas, dėl feodalų tarpusavio karų 1250 miestas sugriautas. Vėliau greitai atsikūrė, 13 a. pabaigoje tapo laisvuoju imperijos miestu (buvo iki 1802). 16 a. viduryje dauguma gyventojų išmirė nuo epidemijų ir bado, bet miestas vėl greitai atsikūrė. 17 a. pradžioje jame vyravo protestantai, bet iš gretimų katalikiškų kraštų atsikėlus daug gyventojų tapo katalikišku. Nuo 1814 priklausė Bavarijos karalystei. 1852 į Schweinfurtą nutiestas geležinkelis. 19 a. antroje pusėje tapo vienu didžiausių pasaulyje guolių gamybos centrų, dėl to labai nukentėjo per II pasaulinį karą (dėl gamyklų strateginės svarbos nuolat bombarduotas ir atstatinėtas). Po karo greitai atsikūrė, darbo jėgos stygių kompensavo daug imigrantų iš Pietų Europos ir Turkijos.

2271

Lietuviai

1945 11–1948 01 į Schweinfurtą iš Vokietijos karo pabėgėlių kitų stovyklų atkelta apie 1600 lietuvių, vėliau stovykla mažinta, 1952 panaikinta, lietuviai iškelti į kitas stovyklas. Schweinfurte veikė Lietuvių tremtinių bendruomenės skyrius (pirmininkas K. Kleiva; 1948 įvyko bendruomenės atstovų trečiasis suvažiavimas), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių veteranų sąjungos skyrius, suaugusiųjų švietimo institutas (įkurtas 1946, baigė 132 asmenys), gimnazija, pradinė mokykla, vaikų darželis, muzikos kursai, leidyklos Tėviškė, Žalgiris ir Venta. 1945–48 leistas laikraštis Tėviškės garsas (redaktoriai M. Bavarskas, J. P. Palukaitis). 1947 čia įvyko antrasis lietuvių žurnalistų sąjungos, 1950 – pirmasis Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos suvažiavimas. 1948 skautų draugovė leido žurnalą Gairės (redaktorius R. Norvydas).

2271