Scilė ir Charibdė

Sclė ir Charbdė, senovės graikų mitų būtybės – pabaisos. Gyveno pakrantės uolose iš abiejų dabartinio Messinos sąsiaurio pusių, tarp Italijos ir Sicilijos. Scilė turėjo 12 kojų ir 6 galvas, kurios griebdavo iš praplaukiančių laivų irklininkus, o Charibdė, pavidalu primenanti vandens verpetą, gyveno priešingoje pusėje ir triskart per dieną įsiurbdavo vandenį kartu su laivais ir jūrininkais. Pasak Homero Odisėjos, Odisėjas, gavęs Kirkės patarimą, įveikė sąsiaurį plaukdamas arčiau Scilės, bet neteko 6 įgulos narių, kuriuos nučiupusios Scilės galvos. Pasak Ovidijaus Metamorfozių, gražuolę nimfą Scilę pamilęs jūrų dievas Glaukas, atstumtas prašė Kirkės meilės gėrimo, bet ši iš pavydo Scilę pavertusi pabaisa. Posakis tarp Scilės ir Charibdės reiškia iš abiejų pusių gresiantį pavojų arba padėtį be išeities.