sebuãnų kalbà, priklauso austroneziečių kalbų šeimos malajiečių ir polineziečių kalbų šakos filipinų grupės bisajų (visajų) pogrupio kalboms. Vartojama Filipinuose, daugiausia Visajų salose ir Mindanao saloje, kur turi oficialų regioninės kalbos statusą. Iš viso kalbančiųjų apie 31 mln., iš jų apie 10 mln. vartoja kaip antrąją kalbą. Skiriami 4 pagrindiniai dialektai. Daug skolinių iš anglų ir ispanų kalbų. Savitą leksikos sluoksnį sudaro deiktiniai žodžiai, rodantys objektų lokalizaciją: greta kalbančiojo, toli nuo klausančiojo; greta klausančiojo, toli nuo kalbančiojo; greta kalbančiojo ir klausančiojo; toli nuo kalbančiojo ir klausančiojo. Fonetinė sistema sudaryta iš 3 balsių (a, i, u; e, o laikomi alofonais, vartojami tik skoliniuose iš ispanų, anglų kalbų), 14 priebalsių ir 2 pusbalsių (w, y). Sebuanų kalba agliutinacinė. Retai vartojama skaičiaus gramatinė kategorija (daiktavardis jos neturi). Dominuojanti sakinio struktūra – archajiškoji VOS (tarinys–papildinys–veiksnys) ir naujesnė VSO (tarinys–veiksnys–papildinys). Nuo 18 a. vartojamas lotyniškasis raštas. Sebuanų kalba kuriama grožinė literatūra, leidžiama spauda, transliuojamos radijo ir televizijos laidos, mokomasi mokyklose. Parengti žodynai, gramatikos. 1917–81 išversta Biblija.
85