šèfas (pranc. chef), karinio dalinio, dažniausiai pulko, globėjas. Šefo pareigybė radosi 16 a. Prūsijos kunigaikštystės samdinių pulkuose. 18 a. perėjus prie šauktinių kariuomenės, šefo pareigos buvo simbolinės. Vokietijoje šefo pareigybė (Regimentenschef) gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, vėl buvo 1933–45. 1796–1815 šefas buvo Rusijos imperijos kariuomenės garbės titulas. 21 a. pradžioje šefo pareigybė yra Didžiojoje Britanijoje (Colonel‑in‑Chief); jos kariuomenės 2 pulkų šefai – užsienio monarchai (Danijos karalienė ir Jordanijos karalius). Didžiojoje Britanijoje pulkas pats gali spręsti, kokį asmenį kviesti tapti šefu.
Šefas Lietuvoje
Lietuvos kariuomenėje pulkų šefų pareigybė radosi 18 amžiuje. Šefas – samdinių kariuomenės pulko (pavadinto jo vardu) vadovas, savo lėšomis suformavęs pulką ir dažnai jam vadovavęs. Reguliariosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės regimentai turėjo globėjo funkcijas atliekančius šefus: valdovą, didįjį etmoną, lauko etmoną, žymesnius didikus. Šefas turėjo aprūpinti regimentą uniformomis, ginklais, rūpintis regimento finansais, tvirtinti sutartis, skirti puskarininkius ir žemesniuosius štabo karininkus. 1924–40 pulkų šefais buvo laikomi žymūs praeities žmonės (Gediminas, Algirdas, Kęstutis, J. Radvila ir kiti).