sẽgė, papuošalas drabužiams susegti ar papuošti. Būna vienanarė (vientisa) ir dvinarė (iš smeigtuko ir lankelio). Gaminama dažniausiai iš tauriųjų ir spalvotojų metalų bei jų lydinių, kartais iš rago, kaulo, odos, medžio. Metalinė segė liejama, kaldinama, spaudžiama, štampuojama, auksuojama ir sidabruojama, dekoruojama brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, kaulu, gintaru, stiklu, emaliu, juodinimu, filigranu, granuliavimu, puošiama geometriniais ir kitais motyvais.
Istorinė apžvalga
Bronzos amžiuje iš sulenkto smeigtuko susiklostė vienanarė segė. Ilgainiui susiformavo puošnesnė dvinarė. Geležies amžiuje vyravo įvairių formų lankinės segės. Nuo 2–3 a. plito dabartinių segių pirmtakės – apskritinės, lankinės ir pasaginės su užsegamąja adata. Senovės graikai, romėnai, keltai ir kitos gentys segėsi puošniomis fibulomis (vadinamoji Taros fibula, apie 700). Viduramžiais plito įvairių formų segės.
art nouveau stiliaus segė (auksas, deimantas, perlas, emalis, apie 1900–10, dailininkas Albertʼas Chambinas, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Renesanso epochoje segės puošė galvos dangalus, drabužius; plito įvairia technika atliktos puošnios, sudėtingų formų segės iš tauriųjų metalų, dekoruotos perlais, emaliu, brangakmeniais, kabošonais (A. Boleyn segė, apie 1536, ir princesės Elžbietos segė, apie 1546; abi žinomos tik iš portretų). Prie baroko laikotarpio aprangos taikytos paprastesnių, stilizuotų formų segės su deimantais, brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis. 18 a. segės – lenktų formų, natūralistinės stilistikos (Rusijos imperatorės Jekaterinos II segė, 18 a. vidurys), kartais jose laikytos plaukų sruogos ar portretinės miniatiūros. 19 a. vyravo istorizmo stilistikos segės; populiarios buvo puoštos deimantais ir kamėjomis. 19 a. pabaigoje įsivyravus modernui sukurta individualios stilistikos, asimetriškų, lenktų formų, neįprastų motyvų segių (R. J. Lalique’as, Lucienas Gaillard’as, L. C. Tiffany).
20 a. segės atspindi dailės stilius. Art deco segės – geometrinių formų, ryškių spalvų, būdinga egzotiškų kraštų motyvai. Po II pasaulinio karo segių stilistikai įtaką darė modernizmo įvairios kryptys (konstruktyvizmas, ekspresionizmas, minimalizmas), nuo 8 dešimtmečio – postmodernizmas (plėtotas konceptualizmas, ankstesnių stilių įvaizdžiai, naudotos netradicinės medžiagos).
Lietuvoje
Lietuvoje geležinių segių buvo jau ankstyvajame geležies amžiuje. Pirmaisiais amžiais po Kristaus itin paplito įvairių formų žalvarinės segės: jų randama vyrų ir moterų kapuose, rečiau senovės gyvenvietėse ir piliakalniuose. Dauguma segių pagaminta vietos meistrų, dalis įvežta iš Romos provincijų, slavų ir skandinavų kraštų. 1–4 a. plito akinės, profiliuotos, trikampe kojele, laiptelinės, lankinės, žieduotosios, ažūrinės segės. Šiek tiek rasta pasidabruotų ir sidabrinių segių. 5–8 a. segėtos kiauraraštės, emaliuotos pasaginės ir lankinės segės. Jų buvo įvairių: žieduotųjų, laiptelinių, su aguoninėmis galvutėmis, ilgakojų, su trikampe ir žvaigždine kojele ir kitokių. Daugėjo sidabrinių segių.
ažūrinė segė (3–4 a., Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
segė žvaigždine kojele iš Vidgirių kapinyno (5 a. vidurys–6 a., Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
lankinė žieduotoji segė iš Bandužių kapinyno (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
plokštinė rombinė segė su žmonių veidais kampuose iš Aukštkiemių kapinyno (8 a. pabaiga–9 a., Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
maža pasaginė segė aguoniniais galais iš Aukštkiemių kapinyno (11 a.; Mažosios Lietuvos istorijos muziejus)
Nuo 9 a. paplito pasaginės segės su cilindriniais, aguoniniais, zoomorfiniais, daugiakampiais ir kitokiais galais. Vakarų Lietuvoje 9–11 a. segėtos apskritinės kiauraraštės, 9–12 a. – žiedinės segės. 13–15 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klostėsi diduomenės juvelyrika, segės pasižymėjo vyraujančių dailės stilių bruožais. Iš Dancigo (dabar Gdanskas), Karaliaučiaus atvykę ir vietiniai auksakaliai liejimo, kalybos, spaudimo būdu kūrė pasagines ir plokštines seges, puoštas filigranu, granuliavimu, brangakmenių inkrustacija. Renesanso (16 a.) epochoje, o labiausiai baroko laikotarpiu (17 a.–18 a. pirma pusė) etnografiniai bronziniai ir žalvariniai papuošalai nunyko, plito Vakarų Europos pavyzdžiu pagamintos auksinės, sidabrinės ir spalvotųjų metalų segės. Nuo 17 a. antro ketvirčio segėtos apskritos plokštinės segės, nusagstytos brangakmeniais, dekoruotos monogramomis. Rokoko segės buvo smulkesnės, puoštos perlais ir deimantais.
Klasicizmo laikotarpiu segių formos supaprastėjo, tapo konstruktyvesnės, įtaką joms darė Prancūzijos juvelyrika. 18 a. pabaigoje segių paklausa sumažėjo, bet 19 a. pirmoje pusėje, stiprėjant viduriniam sluoksniui, vėl išaugo. Įsivyravo istorizmo formos, naudotos pigesnės medžiagos, tauriųjų metalų ir brangakmenių pakaitalai.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje plito moderno segės. 20 a. pirmos pusės segių formose atsispindėjo Vakarų Europos juvelyrikos stilistika, jas didžiuosiuose miestuose gamino smulkios auksakalių dirbtuvės. Po II pasaulinio karo tiražinių segių sukurta Dailės kombinatuose. 7 dešimtmetyje pradėjus klostytis moderniajai juvelyrikai sukurta nacionaliniais bruožais ir individualia stilistika pasižyminčių segių. Originalių segių sukūrė Ž. Bautrėnas, Rimantas Burneika, F. Daukantas, M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, V. Matulionis, S. Rimantienė, K. Simanonis, B. Stulgaitė, A. Šepkus, Ąžuolas‑Leonas Vaitukaitis, T. E. Vaivadienė, S. Virpilaitis, Vytautas Zaturskis ir kiti. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje, be modernaus dizaino segių, sukurta ir postmodernistinės stilistikos segių, joms būdinga eklektiškos formos, netradicinės medžiagos, elitinio ir masinio skonio derinys (Indrė Diržienė, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, B. Stulgaitė, S. Virpilaitis, kiti).
L: R. Pileckaitė XX amžiaus Lietuvos juvelyrika: nuo aksesuaro iki priekūnio Vilnius 2008; C. Fregnac Jewelry: From the Renaissance to Art Nouveau London 1973; P. Dormer, R. Turner The New Jewelry: Trends and Traditions London 1986.
2972
segė (auksas, emalis, Čekija, apie 1850)