Šeibanidai

Šeibandai, 16–17 a. Vidurinės Azijos dinastija. Pradininkas – Džučio palikuonis Muchamedas Šeibani-chanas (valdė 1500–10). Jo vadovaujamos klajoklių uzbekų gentys 1499–1500 nukariavo Centrinį Maveranachrą (Transoksaniją), 1507 užėmė Timūridų Samarkandą ir sukūrė valstybę, apimančią buvusias Timūridų valdas. Muchamedas Šeibani-chanas ir jo įpėdiniai nesėkmingai kariavo su persų Sefevidais dėl Chorasano ir Herato. Iš pradžių chano valdžia buvo silpna, tam tikras valstybės sritis valdė kiti dinastijos nariai. Abd Alahui II (valdė 1583–98, faktiškai nuo 1557) sustiprino centrinę valdžią, suvienijo daugumą Šeibanidų anksčiau valdytų žemių (Balchą, Ferganą, Chorezmą ir kitas); 1560 sostinę perkėlus į Bucharą Šeibanidų valstybę imta vadinti Bucharos chanatu. Nužudžius Abd Alaho II sūnų Abdel Muminą (valdė 1598) ir žuvus Pirmuchamedui II (valdė 1598–1601) Bucharos Šeibanidų dinastija baigėsi. 1512–1695 Šeibanidai dar valdė Chivos chanatą.